Mano istorija

Vienam išblaivėti nepavyko

Pirmą kartą paėmęs į rankas knygą Anoniminiai alkoholikai nedrąsiai pirmyn ir atgal varčiau puslapius, akimis ieškojau kokio ypatingo sakinio, svarbesnės pastraipos, nesiryždamas pradėti skaityti. Pagaliau apsistojau ties aptiktu skyreliu… Žmonoms. Tada labai rūpėjo ką gi jai (ne man!) reikėtų žinoti ir daryti, kad aš nustočiau gėręs. Po to įnykau į tekstus knygos pabaigoje, į AA narių istorijas. Skaičiau godžiai ir kiek sutrikęs, nes skirtingų žmonių liudijimuose vis atpažindavau save, rodos, galėjau susitapatinti su kiekvienu pasakotoju. Smelkėsi vis aiškesnis suvokimas, kad esu toks pats kaip ir jie., – bejėgis prieš alkoholį, kad jeigu ir noriu ištrūkti iš klaidžios, pražūtingos nežinios, turiu ieškoti panašaus sprendimo. Pirmoji pažintis su šia knyga prieš daugelį metų tarsi pažadino mane, suteikė viltį.
Šiandien, ramiai žvelgdamas atgal į nužingsniuotą savo gyvenimo kelią, manau, kad alkoholiku buvau nuo pat jaunų dienų. Vos tik pradėjęs ragauti, visuomet norėjau gerti ir pasigerti. Alkoholis mane atpalaiduodavo, tapdavau laisvesnis, drąsesnis, įgaudavau kiek daugiau pasitikėjimo savimi, ryžto veikti ar atsiverti, išlįsti iš uždarumo bei drovumo kiauto. Jau paskutinėse mokyklos klasėse dėl girtavimo turėjau nemalonumų, bet į juos tada nekreipiau didesnio dėmesio. Dėl to, kad geriu vis daugiau ir dažniau, visai nekvaršinau sau galvos. Pirmųjų rimtų konfliktų dėl girtavimo kilo tarnaujant kariuomenėje. Už peštynes su karininku grėsė ypač sunki bausmė. Buvau išsigandęs, nežinojau kaip gelbėtis, ko griebtis. Laukimo ir nemigos naktimis meldžiau Dievo paramos. Tyliai pasižadėjau sau toliau gyventi dorai ir blaiviai.
Grįžęs iš kariuomenės pradėjau studijuoti rimtai nusiteikęs mokslams, tačiau vis išgėrinėdavau. Gana greitai visai “paleidau vadžias”, prasidėjo dažnoki barniai dėl besaikio girtavimo. Mane metė iš bandrabučio, grąsino išmesti iš instituto. Pats tuomet buvau įsitikinęs, kad baigęs studijas lengvai atsisakysiu jaunystės išdaigų bei paklydimų ir pradėsiu naują, rimtą, gražų gyvenimą. Vos baigęs mokslus vedžiau, po metų gimė sūnus. Bet tik pirmuosius mėnesius po vestuvių sugebėjau išsilaikyti kiek blaivesnis. O paskui vėl viskas grįžo į savo vėžias: ėmiau dar labiau gerti, nebegrįždavau į namus naktimis. Kurį laiką darbovėtėje pagiriotas, pasislėpęs po stalu vyno butelį dar galėdavau dirbti. Bet atėjo metas, kai to nebesugebėdavau; mintys nesirišdavo, galvodavau tik apie tai, kur išgerti ir kaip greičiau pabėgti nuo darbo. Kartais dingdavau iš darbo (ir iš namų) kelioms paroms, paskui grižęs drebančiom rankom iki išnaktų atidirbdavau savo “skolas”. Dar po kelių dienų, kiek atsigavęs ir apsiraminęs, , išitesdavau ranką į, atrodė, nekaltą pirmą taurę – ir vėl viskas iš naujo. Keletą kartų buvau sulaikytas tuometinės milicijos. Darbe nuolat priekaištaudavo, bausdavo. Gyvenau bendrabutyje, daug metų darbovietėje laukiau savo eilės butui gauti. Suprantama, ne kartą grąsino mane išmesti iš tos eilės, ir š darbo. Tada vėl bandydavau sukaupti visas valios jėgas, bet kaskart viskas veltui. Prasidėjo ir rimti šeimyniniai nesklandumai. Pagaliau neapsikentusi žmona teisme išsireikalavo alimentus, paskui – ir skyrybas. Skirtis bijojau, labai norėjau išsaugoti šeimą, vienintelį mylimą sūnų. Tuo metu jau tikrai nuoširdžiai stengiausi ir bandžiau nustoti gerti. Bet gan greit pajutau, kad tam neturiu jėgų; alkoholis vis tiek ėmė viršų. Šeima, mokslas, darbas, būstas – visa tai iš tikrųjų buvo labai svarbu mano gyvenime. Bet aš jau nesugebėjau valdyti situacijos. Buvau pasiekęs ir peržengęs tą kritinę ribą, kai gerti daugiau negali, bet jau nebegali ir negerti…
Pamažu galutinai netekau vilties, kad sukaupęs jėgas kada nors nustosiu – tada, kai baigsiu studijas, tada, kai sukursiu šeimą, tada, kai apsitvarkęs buityje atsidėsiu kūrybai, tada, kai… Visi tie “tada” jau buvo praeityje, o ši diena nieko gero nežadėjo. Labai norėjosi atgauti savo teises į gyvenimą, bet atsakymo nežinojau. Mačiau pažįstamus, draugus, įvairiausiais metodais ir būdais besigydančius įvairiose gydyklose, ir mačiau, kaip jie vėl beviltiškai geria. Pamažu aiškėjo sitacijos baisumas ir dramatizmas – alkoholikas negali padėti pats sau, tačiau ir medikai bejėgiai ką akeisti. Tuomet kur ir kas ta jėga, kuri išgelbėtų mane?
Viduje kaupėsi baimė, kaltė ir nuovargis. Jaučiausi nereikalingas. Nei kitiems, nei sau. Būsena klaiki – gyveni gyvenimą, kuriuo bjauriesi, kurio nenori, kuris žudo tave ir artimuosius, bet nieko negali padaryti; tave nuolat valdo nesuvokiama jėga, kuriai neįstengi pasipriešinti. Rodos, lieka tik laukti stebūklo ar mirties. Kartais atrodė, kad jei dar nesu išprotėjęs, tai greitai įvyks. ‘Juk viduje esu geras ir švelnus, noriu mylėti ir būti mylimas, o sau kitiems atrodau kaip visa griaunanti pabaisa. Bandžiau kreiptis į psichiatrus – gal tikrai kas atsitikę mano protui, kad matydamas ir suprasdamas pasekmes nesiliauju elgęsis it nieko nebuvę. Atsakymai buvo liūdni. Madikai prisipažino nežinantys, kaip galima padėti man, alkoholikui. Visai palūžau. Nebeturėjau kuo pasikliauti, savimi jau senokai nebepasitikėjau (nors kartais dar rusendavo viltis, kad gal ko nežinau, gal ko neradau ar nepastebiu). Užsidaręs savyje, liūdnas, kiek įmanydamas slėpiau nuo kitų savo bejėgiškumo būseną ir tagišką padėtį. Jaučiaus tarsi atsisveikinąs su gyvenimu. Bijojau kam nors prisipažinti apie save ir savo bėdas. Buvau be galo išsiilgęs ramybės, pervargęs, vis dažniau aplankydavo mintys apie savižudybę. Vieni žiūrėjo į mane su panieka, kiti – su gailesčiu. Žlugo visi jaunystės idealai ir siekiai, vengdavau sutikti senus pažįstamus.
Buvau išsiskyręs, bet su žmona ir sūnumi gyvenome dar tame pačiame bute. Pavargusi, nusiminusi ir nusivylusi žmona kartais atgaudavo viltį ir norą žadinti mane, remdavo retėjančius mano bandymus ir pastangas prisikelti. Jos pastūmėtas ėmiau lankyti žinomo psichologo paskaitas “Žinijos” lektoriume. Susidomėjau – ten buvo kalbama apie savęs pažinimą ir keitimąsi, apie tarpusavio santykius, tikėjimo svarbą. Kartą po paskaitos įsidrąsinęs prakalbinau psichologą, santūriai papasakojau apie savo girtavimo problemas. Susipažinom, keletą kartų išsikalbėjom, bet kaip man gali padėti, deją, ir jis sakėsi nežinąs. Netrukus jis man pakišo, atrodė, pačią kvailiausią idėją – parašyti laišką kažkokiems anoniminiams alkoholikams į Junktines Valstijas (adresą ir aš buvau pastebėjęs 1988 metų pradžios “Gimtajame krašte”). Delsiau, bet jo spaudžiamas surašiau trumpą laiškutį, ernelyg nesitikėdamas gauti bent atsakymą. Ir vėl delsiau – buvo gėda ką nors iš draugų paprašyti, kad išverstų į anglų kalbą. Vienąkart su reikalais užbėgusi žmonos pažįstama nurodė man senutės mokytojos adresą. Paėmiau laišką ir nuvažiavau. Kaip buvau nustebęs ir sujaudintas, kai ta moteris pasakė, kad neseniai vieno kunigo paprašyta išvertusi į lietuvių kalbą knygą, kuri vadinosi Anoniminiai alkoholikai. Ši žinia tiesiog sukrėtė. Juk netykėtai atvykau pas visai nepažįstamą žmogų, visai kitam miesto pakrašty, ir tas asmuo šiame didžiuliame “skruzdėlyne” buvo gal vienintelis, kuris žinojo man rūpimą atsakymą. Supratau, kad mano laiškas nebus į nežinią, mano gyvenimas dar gali keistis. Stovėjau ant viltingų permainų slenksčio.
Susiradau minėtos knygos kopiją. Jau minėjau, kaip prasidėjo mano išpažintis su šios knygos tekstais. Skaitant nelaukta ir labai netikėta pasirodė pasirodė mintis, kad alkoholikui gali padėti tik nuolatinis bendravimas su kitais alkoholikais ir dvasinio atbudimo kelias. Visa tai pasirodė įdomu, bet gan abstraktu. Norėjau tuo tikėti, bet trūko patirties. Vis dėlto tuomet išgyvenau vidinio nušvitimo ir pakylėjimo laikotarpį. Taipogi radau naujų, tikrų ir konkrečių žinių apie alkoholizmą, praktinių patyrimų kaip elgtis. Gan greit gavau atsakymą į mano lemtingąjį laišką. Nuolat susirašinėdamas bendravau su savo naujuoju globėju iš AA draugijos, ir beveik pusę metų išbuvau blaivus. Man tai buvo neįtikėtinai daug, gal jau 20 metų nebuvau to patyręs. Pamažu vėl ėmiau pasitikėti savo jėgomis. Dabar juk turiu pakankamai žinių, tai gal ir vienas gebėsiu susitvarkyti. Nereikės jokių kitų alkoholikų pagalbos, jokių AA grupės susirinkimų, jokių klaidžių samprotavimų apie pasitikėjimą Aukštesniąja jėga.
Greitai atsitiko tai, kas ir tutėjo įvykti. Vieną dieną nuėjau su bendradarbiais pietauti į kavinę. Kažkas pasiūlė paimti “ko nors stipresnio”. Man irgi pasiūlė išgerti vieną taurelę, aš sudvejojau ir tarsi nenorėdamas, paragavau. Pyktelėjau, kai pripylė ir antrą, bet skubiai tyliai išgėriau… ir pratrūko. Taip vėl prasidėjo mano “daugiadienės”. Kelias paras klaidžiojau po Vilnių, gėriau, ieškojau panašių į save ir vėl gėriau, gėriau. Atsipeikėjau išsigandęs, palūžęs, sutrikęs. Vėl praradęs pasitikėjimą, viltį, vėl bejėgis. Bet ir vėl pasiruošęs atsiverti ir nuolankiai priimti pagalbą.
Netrukus į Vilnių atvyko keletas amerikiečių anoniminių alkoholikų; jie jau pažinojo mane iš mūsų susirašinėjimo. Paskambino man ir sutarėme susitikti. Trys šios grupelės nariai vakarop atėjo pas mane į namus, jų prašomas pasikviečiau dar du draugus, kurie taip pat turėjo problemų dėl alkoholio. Ir mes šesiese prašnekėjome iki paryčių. Tai ir buvo pirmasis Lietuvoje anoniminių alkoholikų susirinkimas, jis įvyko 1988 metų birželio 30 dieną. Kitą kartą ligoninėje surengėme atvirą susitikimą su sergančiais alkoholizmu, jų gydytojais, artimaisiais, žurnalistais, šiaip smalsuoliais. Pranešiau, kad Vilniuje įkurta AA grupė, paskelbiau telefonus, kaip mus rasti. Prasidėjo anoniminių alkoholikų grupės susirinkimai. Kurį laiką mūsų grupė “Aušra” buvo vienintelė Lietuvoje. Pirmus metus rinkdavomės mano namuose, kartą, vėliau – du kartus per savaitę. Su užsidegimu pasinėriau į AA veiklą, knygų vertimą ir leidybą, bendravau su besikreipiančiais pagalbos alkoholikais, jų artimaisiais, žurnalistais, lankiausi ligoninėse, kalėjimuose. Vykdavom ir į kitus miestus, net kaimynines šalis skleisti AA žinios. Toks nuolatinis bandravimas su alkoholikais padarė stebūklą – visiškai dingo tas anksčiau nenumaldomas noras gerti. Nuo AA grupės įsikūrimo aš daugiau nei karto neragavau alkoholio.
Pragaištingas noras paliko mane. Jaučiausi dėkingas už šią laisvę. Bet tikėjimas dar nebuvo ryškiau prasiskleidęs. Norėjau ir ilgėjaus tikro, gyvo ryšio su Dievu, bet nežinojau kaip, kada ir kodėl tai įvyksta. Prėjo keli mėnesiai. Vieną rudens dieną tylus ir ramus sėdėjau virtuvėje prie stalo ir, paskendęs prisiminimuose, mąsčiau apie savo gyvenimą. Apie buvusius didžiulius sunkumus ir savo bejėgiškumą prieš juos. Apie esamus ir nujaučiamus būsimus sunkumus. Apie savo silpnumą ir pažeidžiamumą. Nejučiom, savaime užliejo paprastas ir natūralus suvokimas: man reikia Dievo pagalbos, vienas neištversiu. Tuomet įvyko tai, ko žodžiais nemoku ir nesiryžtu įvardyti. Gal galėčiau tai pavadinti Kūrėjo prisilietimu, esminiu pokyčiu mano gyvenime. Nuo tada jau širdimi, visa savo esybe, ne vien protu, tikėjau ir žinojau, kad Dievas gali (ir nori) veikti mano gyvenimą. Pirmąkart pajutau visišką pasitikėjimą Juo.
Prabėjo aštuoniolika metų. Noriai tebelankau savo AA grupės susirinkimus – keli tokie susirinkimai per savaitę man tapo įprasti ir būtini. Čia mokausi pažinti ir suprasti save, mokausi nesavanaudiško bendravimo. Susirinkimuose atgaunu ramybę ir tikrumo pojūtį. Nuo pat pirmų dienų AA grupėje patirtas bendrumo ir saugumo jausmas persikėlė į mano kasdieninę aplinką. Žinau, kad nebesu vienišas, svetimas, atstumtas; jaučiuosi reikalingas ir laukiamas. Pratinuosi gyventi čia ir dabar. Mano gyvenimas pasikeitė iš ties neatpažįstamai, – išmokau tai vertinti ir gerbti. Esu nuoširdžiai dėkingas už man dovanotą galimybę naujai gyventi.

Palikti komentarą