Asmeninė legenda

Ugnis iš vidaus

Nėra tobulumo be liūdesio ir ilgesio, nes be jų nėra blaivumo ir gerumo. Išmintis be gerumo ir žinojimas be blaivumo yra beprasmiai.
Pasipūtimas – didžiausias žmogaus priešas. Jį silpnina įsižeidimai dėl gerų ar blogų aplinkinių žmonių veiksmų. Pasipūtimas reikalauja praleisti didžiąją gyvenimo dalį dėl ko nors ar kieno nors įžeistam.
Norint eiti žinojimo taku, reikia turėti labai lakią vaizduotę. Žinojimo take niekas nebūna taip aišku, kaip mums norėtųsi.
Jei matytojai gali atsilaikyti prieš menkus tironus, jie gali drąsiai stoti prieр neюinomybж, dar daugiau, jie gali atlaikyti ir atsiverianиiа nesuvokiamybė.
Atrodo savaime suprantama, kad kovotojas, kuris atlaiko akistatа su nežinomybe, gali nepažeidžiamas atsilaikyti prieš menkus despotus. Bet nebūtinai yra taip. Kai kuriuos didžius senovės kovotojus pražudė būtent ši prielaida. Niekas taip negniuždo kovotojo dvasios, kaip susidūrimas su nepakenčiamais žmonėmis, turinčiais valdžią. Tik tokiose situacijose kovotojas gali išsiugdyti blaivumą ir ramybę, kurios reikia nesuvokiamybės spaudimo atlaikymui.
Nežinomybė paslėpta nuo žmogaus, uždengta bauginančiomis prasmėmis, bet vis dėlto pasiekiama. Nežinomybė tampa žinoma nustatytu laiku. Nesuvokiamybė, priešingai – yra neapibrėžiama, neapmąstoma ir nesuprantama. Tai kažkas, ko mes niekada nepažinsim, tačiau ji yra ten, akinanti ir gąsdinanti savo didybe.
Mes suvokiame. Tai sunki tiesa. Bet ką mes suvokiame, nėra toji pati tiesa, nes mes išmokstame suvokti atsirinkdami.
Kovotojai sako, kad supantis pasaulis mums atrodo objektyvus ir daiktiškas todėl, kad taip jį suprantame. Iš tikrųjų tai Erelio emanacijos – takios, amžiname judėjime ir vis dėlto nekintančios, amžinos.
Didžiausias neužgrūdintų kovotojų trūkumas – jie linkę pamiršti stebuklus, patirtus matant. Pats faktas, jos galo matyti, apsuka jiems galvą, ir jie įtiki, jog svarbiausia – jų veikiantis genijus. Užgrūdintas kovotojas turi būti pavyzdingai drausmingas ir nugalėti beveik nenugalimą žmogiškosios prigimties lengvabūdiškumą. Už patį matymа daug svarbiau yra tai, kа kovotojai daro su matytu.
Kovotojų gyvenime baimė yra viena didžiausių varomųjų jėgų. Ji priverčia juos mokytis.
Matytojui atsiskleidžia tiesa: visi gyvi padarai veržiasi į mirtį. Mirtį sustabdo tik žinojimas.
Nežinomybė visada šalia, bet ji nepasiekiama mūsų paprastam supratimui. Nežinomybė yra nereikalinga vidutinio žmogaus dalis. Ji nereikalinga, nes vidutinis žmogus neturi uюtektinai laisvos energijos jai sugriebti.
Didžiausia žmonių yda, kad jie visada įsikabinę į proto išradimus. Protas nekontaktuoja su žmogaus energija. Protas gamina instrumentus, kuriančius energiją. Vis dėlto protas niekada rimtai nesusimąstė, kad mes geresni negu jo instrumentai: mes esam energiją kuriantys organizmai. Mes – energijos burbulai.
Kovotojai, tikslingai pasiekiantys absoliutų žinojimą, yra vertas reginys. Tuo metu, kai jie dega iš vidaus, vidinė ugnis juos praryja. Ir pilname žinojime jie laisvai pakyla Erelio emanacijų link ir nusklendžia į amžinybę.
Kai pasiekiama vidinė tyla, viskas tampa įmanoma. Norint nustoti kalbėti su savimi, reikia naudoti tą patį metodą, kokiu buvome išmokyti su savim kalbėtis. Buvome išmokyti prievarta ir nedvejojant. Taip reikia ir sustoti – prievarta, be dvejonių.
Nepriekaištingumas prasideda vienu vieninteliu veiksmu, kuris turi būti apgalvotas, tikslus ir nepertraukiamas. Jei veiksmas kartojamas pakankamai ilgai, įgyjamas nepalenkiamos intencijos jausmas, kurį galima nukreipti į bet ką. Jei tai pasiekta – kelias atviras. Žingsnis po žingsnio kovotojas atskleis savo tikrąsias galimybes.
Žinojimo paslaptis yra tamsa. Nuo žmonių sklinda ta paslaptis, tie nepaaiškinami dalykai. Kaip nors kitaip žvelgti į save yra beprotybė. Todėl kovotojas nesubanalina žmogaus paslapties, bandydamas ją racionalizuoti.
Yra dviejų rūšių realizacija. Viena – tai tik savęs raginimas, dideli emociniai protrūkiai ir nieko daugiau. Kita – susitelkimo taško padėties pakeitimo rezultatas. Ji susijusi ne su emociniu protrūkiu, bet su veiksmu. Emocinės realizacijos ateina vėliau, kai kovotojai sutvirtina naują susitelkimo taško padėtį.
Blogiausia, kas mums gali atsitikti – tai, kad mirsime. Kadangi tai nepakeičiama mūsų lemtis – esame laisvi. Tie, kurie prarado viskа, nebeturi ko bijoti.
Kovotojai keliauja į nežinomybę ne iš godumo. Godulys karaliauja tik įprastame pasaulyje. Kad išdrįstum žengti į siaubingą nežinomybės vienatvę, reikia turėti kažką didesnio negu godulį: meilę. Meilės reikia gyvenimui, intrigai, paslapčiai. Reikia nenumaldomo smalsumo ir didelės tvirtybės
Kovotojas mąsto apie žinojimo paslaptis. Jam rūpi tik paslaptis. esame gyvos būtybės; turime mirti ir atsisakyti savo žinojimo. Bet jei tik šiek tiek pakreiptume savo likimą, kokios paslaptys mums atsivertų? Kokios paslaptys!
http://katekizmas.group.lt/index2.htm

Palikti komentarą