Mano istorija

Trečiasis anoniminis alkoholikas

Vienas pirmųjų Akrono grupės Nr. 1 – pirmosios
AA grupės pasaulyje – narių. Jis neprarado tikėjimo-
todėl jis ir labai daug kitų įgijo naują gyvenimą

BUVAU VIENAS iš penkių vaikų šeimoje, gimiau Kentukio fermoje Karlailio apygardoje. Mano tėvai – pasiturintys žmo­nės, jų santuoka buvo laiminga. Mano žmona kilusi iš Kentu­kio, ji persikėlė su manim į Akroną; ten baigiau teisės kursus Akrono teisės mokykloje.
Manasis atvejis gana neįprastas vienu požiūriu. Mano vai­kystė nebuvo tokia nelaiminga, kad taptų alkoholizmo priežas­timi. Regis, aš tiesiog jaučiau įgimtą potraukį grogui. Ir mano santuoka buvo laiminga, taigi, kaip jau sakiau, neturėjau jokių protu suvokiamų ar pasąmoninių priežasčių, kuriomis dažnai teisinamas gėrimas. Vis dėlto, kaip rodo pasakojimas, mano atvejis buvo itin rimtas.
Iki to laiko, kai girtuokliavimas palaužė galutinai, jau gana daug buvau pasiekęs: penkerius metus buvau miesto munici­paliteto tarybos nariu, Kenmoro priemiesčio, vėliau tapusio miesto dalimi, finansų direktoriumi. Žinoma, viską praradau per vis smarkėjantį girtavimą. Taigi tuo metu, kai pasirodė daktaras Bobas ir Bilas, aš buvau beveik išeikvojęs savo jėgas.
Pirmą kartą apsvaigau būdamas aštuonerių. Tėvai del to nebuvo kalti – į gėrimą jie žiūrėjo priešiškai. Pora samdyk darbininkų valė klojimą, o aš važinėjausi rogėmis. Tuo metu, kai jie kažką krovė, aš gėriau parūgusias sultis iš klojime stovėjusios statinės. Po dviejų ar trijų krovimų pareidamas „nulūžau“ ir buvau nuneštas į namus. Prisimenu, tėvas namuose laikydavo viskio – dėl sveikatos ar svečiams pavaišinti. Kai nieko nebūdavo namie, aš nugerdavau jo ir pripildavau van­dens, kad tėvai nepastebėtų.
Tai tęsėsi iki pat įstojimo į valstijos universitetą. Po ketve­rių metų supratau, kad esu girtuoklis. Kas rytą nubusdavau be sveikatos ir siaubingai drebantis. Visada ant stalo prie lovos stovėdavo gertuvė su alkoholiu. Siekdavau jos, paėmęs gurkš-teldavau ir po kelių sekundžių atsikeldavau. Dar išgerdavau, * skusdavausi, pusryčiaudavau, įsidėdavau pusę pintos alkoho­lio į vidinę kišenę ir eidavau į mokyklą. Tarp paskaitų bėgda­vau į prausyklą ir trukteldavau kiek reikia nervams nuramin­ti. Tada eidavau į kitą paskaitą. Visa tai vyko 1917 metais.
Paskutiniame kurse mečiau universitetą ir išėjau tarnauti į kariuomenę. Tada tai vadinau patriotizmu. Vėliau suvokiau, kad aš bėgau nuo alkoholio. Tam tikru požiūriu tai padėjo, nes patekau į tokias vietas, kur nebuvo galimybių išgerti. To­kiu būdu pavyko nutraukti įprastą girtavimą.
Tada įsigaliojo prohibicijos įstatymas. Faktai apie šlykš­čius ir kartais mirtį nešančius nelegalius gėralus, mano vedy­bos ir darbas, kuris man rūpėjo, palaikė trejus ar ketverius metus, nors nusigerdavau kiekvieną kartą, kai tik sukaupda­vau pakankamai alkoholio pradėti gėrimą. Abu su žmona lankydavomės bridžo klubuose. Juose ėmė gaminti vyną ir juo vaišinti. Po dviejų ar trijų kartų pamačiau, kad manęs netenkina jų patiekiamas kiekis, todėl visai atsisakydavau gė­rimo. Ši problema greitai išsisprendė: atsinešdavau butelį su savim ir paslėpdavau vonios kambaryje arba kur lauke, krū­mokšniuose.
Laikui bėgant gėriau vis daugiau. Nenueidavau į darbą dvi ar tris savaites iš eilės. Tai buvo siaubingos dienos ir naktys: aš tįsodavau namuose ant grindų, gulėdamas siekdavau butelio, išgerdavau ir vėl grimzdavau į užmarštį.
Per pirmuosius šešis 1935-ųjų metų mėnesius buvau aštuo­nis kartus paguldytas į ligoninę išblaivinti ir po dvi tris dienas išgulėdavau pririštas prie lovos, kol susivokdavau, kur esu.
1935 m. birželio 26 dieną atėjau į ligoninę, švelniai tariant, netekęs vilties. Per pastaruosius šešis mėnesius septynis kartus išsirašydamas iš ligoninės kas kartą mintyse pasiryždavau dau­giau neprisigerti mažiausiai pusmetį ar aštuonis mėnesius. Nepavykdavo. Aš nesuvokiau, kodėl, ir nežinojau, ką daryti. Tą rytą mane perkėlė į kitą palatą. Ten laukė žmona. Pagal­vojau sau: „Na, ji tuoj pasakys man, kad viskas baigta“. Jokiu būdu negalėjau kaltinti jos ir neketinau teisinti savęs. Ji papasa­kojo man kalbėjusis su pora vyrukų apie gėrimą. Mane tai labai papiktino, tačiau ji pasakė, kad jie – tokie pat girtuokliai kaip aš. Pasipasakoti kitam girtuokliui atrodė ne taip jau blogai.
Ji tarė: „Tu nustosi“. Man tai buvo labai svarbu, nors pats tuo netikėjau. Tuomet pasakė, kad tie du girtuokliai, su ku­riais ji kalbėjosi, turi planą, pagal kurį, atrodo, galima nustoti gerti. Viena iš plano dalių – pasipasakoti kitam girtuokliui. Pokalbis padėdavo jiems išlikti blaiviems. Visi iki tol su mani­mi kalbėję žmonės norėjo padėti man, tačiau mano išdidumas kliudydavo juos išgirsti ir kėlė apmaudą. Dabar jaučiau, kad būčiau tikras pašlemėkas, neišklausęs poros vyrukų, jeigu tai gydo juos. Ji taip pat pasakė, kad man nereikės jiems mokėti, net jei norėčiau ir turėčiau pinigų – o jų neturėjau.
Jie atėjo ir ėmė dėstyti taisykles programos, kuri vėliau tapo žinoma kaip anoniminių alkoholikų programa. Tuo metu
ji buvo neilga.
Pakėlęs akis pamačiau du šaunius, augalotus, labai patrauklios išvaizdos vyrukus. (Vėliau sužinojau, kad tie lankytojai buvo Bilas V. ir daktaras Bobas). Gana greitai ėmėme pasako­tis apie savo girtavimo nuotykius. Savaime suprantama, ne­trukus suvokiau, kad jie abu žino, ką šneka: girtas mato ir užuodžia dalykus kitaip nei blaivus. Jei būčiau supratęs, kad jie nesupranta, apie ką kalba, išvis nebūčiau turėjęs noro su jais kalbėtis.
Paskui Bilas pasakė: „Gerai, turėjai progą išsisakyti, dabar duok man kelias minutes“. Taigi, išklausęs mano pasakojimą, jis pasisuko ir tarstelėjo daktarui: „Manau, kad verta jį gelbėti ir dirbti su juo“. Aš išgirdau tai, nors jis manė, kad negirdžiu. Tada abu paklausė manęs: „Ar tu nori liautis gerti? Tavo gir­tuokliavimas – ne mūsų reikalas. Mes čia ne tam, kad varžy­tume tavo teises ar privilegijas. Tiesiog mes turime programą, pagal kurią manome galintys išlikti blaivūs. Viena iš progra­mos dalių yra tai, kad mes ją perteikiame kitam, kuris to nori ir kuriam reikia. Jei nenori, mes negaišinsim tavęs ir pasiieš­kosime kito žmogaus“.
Kitas dalykas, kuris jiems rūpėjo, – ar aš manau, kad galiu liautis gėręs savo noru, be jokios pagalbos, ar galėčiau išėjęs iš ligoninės niekada daugiau nebegerti. Jeigu taip, tai būtų tie­siog nuostabu ir jie labai vertintų tiek stiprybės turintį žmogų. O jie ieško tokio, kuris pripažintų turįs problemų ir suvoktų negalįs susitvarkyti su jomis pats ir kuriam reikia pagalbos iš šalies. Kitas klausimas, į kurį jie norėjo išgirsti atsakymą, -ar aš tikiu į Aukštesniąją Jėgą. Čia nebuvo jokių sunkumų, iš tikrųjų aš niekad nebuvau nustojęs tikėti į Dievą. Daug sykių bandžiau šauktis pagalbos, bet nesėkmingai. Toliau jie norėjo žinoti, ar esu pasirengęs kreiptis į Aukštesniąją Jėgą ir prašyti jos pagalbos – ramiai ir be jokių išlygų.
Jie paliko mane pamąstyti. Gulėjau ligoninės lovoje ir viską dar sykį pergalvojau, peržvelgiau savo gyvenimą. Mąsčiau apie tai, ką alkoholis man padarė: apie galimybes, kurių netekau, man duotus gabumus, kuriuos iššvaisčiau. Galiausiai padariau išvadą: jei ir nenoriu mesti gerti, neabejotinai privalau pano­rėti. Pasiryžau padaryti viską, kad nustočiau gerti.
Aš buvau pasiryžęs pripažinti sau, kad pasiekiau dugną, kaž­ko įsitvėriau ir nežinau, kaip toliau tvarkytis pačiam. Taigi permąstęs visa tai ir suvokęs, kiek man kainavo alkoholis, be išlygų kreipiausi į Aukštesniąją Jėgą, kuri man buvo Dievas, ir pripažinau esąs visiškai bejėgis prieš alkoholį ir pasiryžęs da­ryti viską, kad įveikčiau šią problemą. Iš tiesų pripažinau, kad nuo šiol viską patikiu Dievui. Kiekvieną dieną stengsiuosi su­vokti Jo valią ir bandysiu ją vykdyti, užuot bandęs įtikinti Jį, kad mano paties sumąstyti dalykai man tinkamiausi. Kai vy­rai vėl atėjo, visa tai jiems papasakojau.
Vienas iš jų, manau, tai buvo daktaras, paklausė: „Taigi, ar nori mesti gerti?“ Aš atsakiau: „Taip, daktare, norėčiau – ma­žiausiai penkis, šešis ar aštuonis mėnesius, kol pasitaisys visi reikalai, susigrąžinsiu žmonos ir kai kurių kitų žmonių pagar­bą, kol pagerės finansiniai reikalai ir t.t.“ Abu nuoširdžiai ėmė juoktis: „Šitai yra geriau negu tai, ką darei iki šiol, tiesa?“ Žinoma, tai buvo tiesa. Toliau jie pasakė: „Turime tau blogų naujienų. Ir mums tai buvo prastos naujienos, veikiausiai jos atrodys prastos ir tau. Negėręs šešias dienas, šešis mėnesius ar šešerius metus ir vėliau išgėręs vos vieną ar du stikliukus, tu vėl atsidursi šioje ligoninėje, pririštas prie lovos, lygiai taip, kaip pastaruosius šešis mėnesius. Tu esi alkoholikas“. Pirmą kartą atkreipiau dėmesį į šį žodį. Iki tol maniau esąs tiesiog girtuoklis. Jie tarė: „Ne, tai liga. Visai nesvarbu, kiek laiko tu negersi. Po vieno ar dviejų stiklų alkoholio vėl būsi ten, kur esi dabar“. Tuomet ši naujiena mane tikrai nuvylė.
Kitas jų užduotas klausimas buvo toks: „Juk tu gali susilaikyti negėręs dvidešimt keturias valandas?“ Atsakiau: „Be abe­jo Kiekvienas gali negerti dvidešimt keturias valandas“. Jie atsakė: „Būtent. Tiktai po dvidešimt keturias valandas“. Išgir­dus tai, man lyg akmuo nuo širdies nusirito. Kaskart, kai imda­vau mąstyti apie savo gėrimą, galvodavau apie ilgus sausus me­tus be lašo alkoholio; nuo minties apie dvidešimt keturias va­landas, už kurias dabar pats esu atsakingas, labai palengvėjo.
(Šią Bilo D. – lovoje gulinčio vyro – pasakojimo vietą knygos sudarytojai papildė Bilo V, sėdėjusio šalia jo, pasakojimu). Bilas V. pasakoja:
Aš ir daktaras Bobas pirmąkart pamatėme jį (Bilą D.) prieš de­vyniolika metų, vasarą. Bilas gulėjo ligoninės lovoje ir nustėręs žiūrėjo į mus.
Prieš dvi dienas daktaras Bobas man pasakė: „Jei norime išlikti blaivūs, turime kuo nors užsiimti“. Nedelsdamas jis paskambino į Akrono miesto ligoninę ir pasiteiravo seselės, kokių ligonių atvy­ko. Jis paaiškino, kad su vyriškiu iš Niujorko žinąs, kaip išgydyti alkoholizmą. Gal ji pažįsta kokį tipą, su kuriuo būtų galima pa­bandyti? Nuo seno pažinodama Bobą, ji juokais atkirto: „Dakta­re, spėju, kad jūs jau išbandėte tai su savimi?“
Iš tiesų ji pažinojo vieną tokį dendį. Jis buvo ką tik atvykęs su baltąja karštine. Išmargino mėlynėmis dviejų seselių paakius, to­dėl dabar guli gerai pririštas. Ar šitas tiktų? Po to, kai jam buvo išrašyti vaistai, daktaras Bobas paprašė paguldyti jį atskiroje pala­toje ir prižadėjo atvykti, kai tik jam praeis priepuolis.
Neatrodė, kad Bilas būtų itin sužavėtas. Žiūrėdamas kaip nie­kad gailiomis akimis išlemeno: „Taip, vyrukai, jums visa tai pui­kiai tinka, bet man netiks. Mano atvejis toks siaubingas, kad net bijau išeiti iš ligoninės. Jums nereikia įtikinėti manęs dėl religijos. Kadaise buvau diakonu bažnyčioje ir dabar tebesu tikintis, tik ma­nau, kad Jis nelabai manimi tiki“.
Tuomet daktaras Bobas tarė: „Gerai, Bilai, galbūt rytoj jausiesi geriau. Ar norėtum vėl su mumis susitikti?“
„Be abejo, norėčiau, – atsakė Bilas. – Gal ii to neišeis nieko gero, tačiau, šiaip ar taip, norėčiau jus pamatyti. Jūs tikrai išma­note, ką kalbate“.
Po kurio laiku radome Bilą su žmona Henrieta. Jis energingai rodė į mus sakydamas: „Štai tie vyrai, apie kuriuos kalbėjau. Jie išmano reikalą“.
Tuomet Bilas pasakė, kad visą naktį nesudėjo akių. Paskendęs gilioje depresijoje, jis pajuto užgimstant naują viltį. Protą perskrodė mintis: „Jeigu jie gali, tai ir aš galiu!“ Jis be paliovos sau tai karto­jo. Iš šios vilties prasiveržė įsitikinimas. Dabar jis buvo užtikrin­tas. Tuomet užplūdo begalinis džiaugsmas, vėliau atėjo ramybė ir jis užmigo.
Mums išeinant Bilas netikėtai pasisuko į žmoną ir tarė: „Atnešk ma­no drabužius, brangioji. Mes pakilsime ir eisim iš čia“. Bilas D. išėjo iš ligoninės kaip laisvas žmogus. Jis niekuomet daugiau nebegėrė.
Tą dieną susikūrė pirmoji AA grupė.

(Bilas D. tęsia savo pasakojimą)

Per dvi ar tris dienas po to, kai pirmąsyk sutikau daktarą ir Bilą, galų gale apsisprendžiau, kad geriausia, ką galiu pa­daryti – tai patikėti savo valią Dievui ir gyventi pagal šią programą, kaip sugebėsiu. Jų kalbos k veiksmai suteikė pasi­tikėjimo, nors dar nebuvau visiškai užtikrintas. Aš neabejojau programos paveikumu, tik vis dvejojau, ar sugebėsiu tvirtai jos laikytis. Apsisprendžiau, kad, Dievui padedant, stengsiuosi visiškai atsiduoti šiai programai. Vos tik priėmiau sprendimą, pasijutau galingai išlaisvėjęs. Žinojau, kad turiu pagalbininką, kuriuo galiu pasikliauti ir kuris manęs nenuvils. Man pavyks, jei nuo Jo nenusigręšiu ir klausysiu. Prisimenu, vyrukams grįžus pasakiau: „Aš kreipiausi į Aukštesniąją Jėgą ir pasakiau jei kad esu pasiryžęs jos pasaulį laikyti svarbiausiu. To lai­kausi ir galiu tvirtai pakartoti tai čia, jūsų akivaizdoje ar bet kurioje kitoje pasaulio vietoje, visai nesigėdydamas“. Kaip minėjau, visa tai suteikė man išties daug pasitikėjimo ir nuo mano pečių nukrito didžiulė našta.
Prisimenu, pasakiau jiems, kad man gali būti be galo su­nku, nes turiu ir kitų blogų įpročių: rūkau, lošiu pokerį iš pinigų, kartais lažinuosi žirgų lenktynėse. Jie atsakė: „Ar ne­manai, kad dėl gėrimo turėjai daugiau rūpesčių negu dėl kitų dalykų? Ar nesitiki, kad reikės visų tavo jėgų, kad jų atsikraty­tum?“ Nenorom pripažinau: „Taip, veikiausiai taip ir yra“. Jie tarė: „Pamiršk tuos kitus dalykus ir nesistenk atsikratyti jų visų iš karto. Sutelk dėmesį į gėrimą“. Žinoma, mes dažnai kalbėdavomės apie daugybę mano ydų, sudarėme jų sąrašą. Tai nebuvo itin sunku. Savyje mačiau be galo daug negerų bruožų. Man jie buvo akivaizdūs, nes žinojau apie juos viską. Tuomet jie sakė: „Dar viena – tu turi perduoti šią programą kam nors kitam, kuriam to reikia ir kuris nori“.
Žinoma, tuo metu mano verslas buvo beveik žlugęs, neturė­jau nieko. Savaime suprantama, kurį laiką ne itin gerai jaučiau­si fiziškai. Man prireikė metų ar pusantrų, kad atsigaučiau. Tai buvo ganėtinai sunku, bet greitai susiradau žmones, kurie kadaise buvo mano draugai. Pamačiau, kad su manimi, jau kurį laiką blaiviu, tie žmonės pradėjo elgtis taip, kaip elgėsi anks­čiau, prieš man nusiritant. Nelabai sukau galvą dėl finansų. Dau­giausia laiko skyriau atkurti draugystės ryšiams ir atlyginti žmonai padarytoms skriaudoms – buvau ją labai įskaudinęs.
Sunku įvertinti, kiek daug man padėjo AA draugija. Iš tiesų norėjau gyventi ir dirbti pagal programą. Pastebėjau, kad kiti taip pat pajunta išlaisvėjimą ir laimę – tai, ką, mano manymu, žmogus ir turėtų jausti. Aš stengiausi rasti atsakymą. Žinojau, kad yra ir šis tas daugiau, kažkas tokio, ko dar neradau. Prisi­menu vieną dieną. Savaitę ar dvi po to, kai grįžau iš ligoninės, Bilas atėjo į mūsų namus pasikalbėti su manim ir žmona. Valgėme priešpiečius. Aš klausiausi ir stengiausi suprasti, ko­ dėl jie atrodo tokie laisvi. Bilas žvilgterėjo į mano žmoną ir
pasakė: „Henrieta, Viešpats buvo toks maloningas man, išgydydamas nuo šios siaubingos ligos, kad tenoriu nepaliauda­mas kalbėti ir pasakoti apie tai žmonėms“.
Pamaniau: „Atrodo, radau atsakymą“. Bilas jautė didelį dė­kingumą už tai, kad buvo išvaduotas nuo šio siaubo. Tai Die­vo nuopelnas. Jis buvo toks dėkingas, kad troško pasakoti apie tai žmonėms. „Viešpats buvo toks maloningas man, išgydydamas nuo šios siaubingos ligos, kad tenoriu nepaliauda­mas kalbėti ir perduoti tai žmonėms“ – šie žodžiai tapo AA programos, taip pat ir mano auksine mintimi.
Suprantama, laikui bėgant atgavau sveikatą. Man jau nebe­reikėjo visą laiką slėptis nuo žmonių. Tai buvo nuostabu. Iki šiol lankausi susirinkimuose, nes man tai patinka. Aš sutikau žmonių, su kuriais man gera šnekučiuotis. Kita lankymosi prie­žastis – vis dar jaučiuosi dėkingas už tuos puikiai nugyventus metus. Dėkoju programai ir pagal ją gyvenantiems žmonėms, todėl ir noriu eiti į susirinkimus. Veikiausiai pats puikiausias dalykas, kurį sužinojau iš programos, yra tai, ką daug sykių esu skaitęs „AA Grapevine“, girdėjęs iš žmonių asmeniškai ir susirinkimuose: „Aš atėjau į AA draugiją vien siekdamas blai­vybės, tačiau per AA suradau Dievą“.
Manau, tai yra stipriausia, kas žmogui gali nutikti.

Palikti komentarą