Asmeninė legenda

Tikrųjų namų ilgesys

„Koks tu, likęs vienas su savimi? Kai pabundi vidury nakties, kas tada esi? Kai aušra išvaduoja tave iš nakties tamsybių, kas esi prieš saugiai užsidėdamas kaukę ir virsdamas tuo, kuo tave laikys visą dieną?“ (J.O’ Donohue)
Vienas mylinčios širdies dūžis gali išsklaidyti šimtus sielvartų. (Naguib Magfour) Tylos gylybėje yra atliepianti širdis. Kai kalbi tyra širdimi, atsiliepia aidas; jis patikina tave, kad kiekvieną tavo gyvenimo akimirką globoja nematomas ryšys.

TIKRIEJI NAMAI RANDAMI SAVYJE

Kiekvienas iš mūsų pasaulyje esame vieniši. Sutikti savo vienatvę reikia didelės drąsos. Dauguma visuomeninės veiklos yra nesąmoningai sukurta numaldyti tyruose šaukiantį mūsų balsą. Mistikas Tomas Kempietis sakė, kad kai išeini į pasaulį, grįžti netekęs šiek tiek savęs. Kol išmoksi apsigyventi savo vienatvėje, atsitiktinės pramogos ir visuomenės šurmulys vilios į netikrą prieglobstį, kuris tik nuvargins ir išsekins. Susidūrus su vienatve, kažkas ima dėtis. Pamažu apleistumo jausmą keičia tikro ryšio pojūtis. Tai lėtas laiko neribojamas perėjimas, būtinas, kad susiderintume su savo individualybe. Tam tikra prasme tai nesibaigianti užduotis rasti tikruosius namus pačiame savyje. Tai nėra narciziškumas, nes vos tik randi poilsį savo širdies namuose, atsiveria langai ir durys į pasaulį. Nebebėgant nuo vienatvės, tavo ryšiai su kitais tampa tikri ir kūrybiški. Tau nebereikia paslapčiomis vaikytis kitų pritarimo ar svetimų sumanymų. Šis darbas vyksta lėtai; praeina daug metų, kol tai supranti.
<…>
JEI NEGALI ATLEISTI, TEBESI KALĖJIME
<…>
Vienas iš tikrai sunkių dalykų gyvenime – tai gebėjimas atleisti. Kai esi įskaudintas, atrodo, kad niekada neužmirši nei skausmo, nei to, kuris tave įskaudino. Kai atleidi, tave nugali kažkas didesnio, dieviškai kilnaus. Atleisdamas tampi laisvas. Kai negali atleisti, pasidarai tau padarytos skriaudos kaliniu. Jei galutinai nusivili kokiu nors žmogumi ir jauti kartėlį, patenki į to jausmo kalėjimą. Tik atleidimo malonė gali sulaužyti griežtą įskaudinimo ir kartėlio logiką. Ji randa išeitį, nes sprendžia konfliktą visai kitu lygmeniu, padaro jį labai žmogišką. Tu pradedi matyti ir suprasti sąlygas, aplinkybes ar silpnybes, kurios privertė žmogų taip pasielgti. Prisimenu, kartą skaičiau interviu su įžymiu čekų komunistinių laikų disidentu. Valdžia dažnai jį suimdavo ir sodindavo į kalėjimą. Per interviu jo paklausė, kaip jis įstengdavo nepristigti savitvardos. Jis atsakė, kad per tardymus niekada neleido sau pamiršti, jog jo tardytojai tokie pat žmonės, kaip ir jis. Sakė, kad jeigu būtų įsivaizdavęs juos kaip pabaisas, toje situacijoje būtų praradęs priedangą ir laisvę. Tai, kad jis laikė juos žmonėmis, padėjo pačiam išlikti žmogumi.
<…>
SIELVARTAUJAME GAILĖDAMI SAVĘS
Pamažu įsigilinęs pradedi suprasti, kad pirmiausia sielvartauji dėl asmeninės savo netekties. <…> Nors sakuda širdį žiūrint į silevartą kenčiantį žmogų, sielvarte yra ir grožio. Sielvartas rodo, kad tu išdrįsai atsiverti ir atiduoti kam nors savo širdį. Tavo širdis plyšta iš skausmo, nes tu mylėjai. Kada myli, visada rizikuoji patirti skausmą. Kuo stipriau myli, tuo didesnė įskaudinimo rizika. Vis dėlto gyventi nieko nemylint – reiškia visai negyventi. Kiek giliai atsiversi gyvenimui, tiek gyvenimas bus atviras tau. Taigi tarp sielvarto ir meilės yra graži simetrija ir proporcija. <…>

TROŠKIMAS BŪTI MYLIMAM

Vienas iš didžiausių žmogaus širdies troškimų – tai troškimas būti mylimam. Šis troškimas išjudina tave visą. Kai tave paliečia meilė, ji įsiskverbi į giliausius širdies kampelius. Iš tiesų sunku suprasti, kaip nepeprastai mums reikia meilės. Gyveni, atrodo, reguliuodamas savo gyvenimą. Turi nepriklaaausomą fizinį kūną. Iš šalies atrodo, kad puikiai tvarkaisi. Kadangi tokią savo išorę rodai pasauliui, niekas nė neįtaria, kad turi kitokį „vidinį“ kūną, širdį, kuri be meilės yra visiškai bejėgė. Jei širdys būtų išoriniai kūnai, matytume, kaip jie, suluošinti stebint mylinčiam žvilgsniui ar meiliai apkabinti, virsta baleto šokėjais. Kai esi mylimas, širdis veržiasi į džiaugsmingą gyvenimo sūkurį. Tarsi būtum seniausiai pamestas ir užmirštas, džiūgauji, kad tave atrado. Kada tave randa, atrandi pats save. Tai suteikia tavo gyvenimui energijos ir šviesos. Žmonės pastebi, kad tu pasikeitei. Malonu su tavimi būti. Meilė vienaip ar kitaip pakeičia slegiančią gyvenimo naštą. Liūdesys nuslenka, o tavo siela lieka jauna ir laisva. Meilė pažadina širdyje jaunystę. Pajunti kūrybines savo galias. Negali nesijaudinti matydamas, kaip greitai meilė atveda žmogų prie jo esmės. Konemaros poetė Caitlin Maude rašo:
Mažas snapelis
Po jo sparnu –
Mūsų meilės esmė.
Gali būti mylima net be tave mylinčio žmogaus. Kai išmoksi branginti ir mylėti save, širdyje pražys pavasaris. Tavo siela stengiasi, kad save mylėtum. Kai patirsi savo sielos meilę, tavo gyvenimo kančios baigsis. Šventasis Bonaventūras savo Sielos piligrimystėje pas Dievą sako: „Įženk į save ir žiūrėk, kad tavo siela karštai save mylėtų“.
John O’ Donohue
http://mintys.cabletv.lt/acara.htm

Palikti komentarą