Asmeninė legenda

Skundas

Mums neduota būtis. Tik srautas mes,
Per formas tekantis. Dienos, nakties
Ar katedros užpildome mes ertmes
Ir vėl srovenam, trokšdami būties.

Iš formos formon – vis be atvangos,
Ir niekur nėr namų, nei laimės, nei kančios,
Mums niekur duona varpoj nelinguos,
Visur mes kelyje, visur svečiuos.

Mes žaislas dievo rankoj. Nežinia,
Ką jis sumanęs. Molis mes tylus:
Nei juokias jis, nei verkia ir delne
Vis permaigomas krosnin nepaklius.

Ak, būti išdegtiems! Sustingt, sustoti!
Tas ilgesys net virpulį mums kelia.
Bet atvangos nėra, ir niekada į stotį
Nenuveda mūs begalinis kelias.

Herman Hesse

Palikti komentarą