... Pamėginsiu papasakoti kiek kitokią istoriją - apie blaivybę. Ji banali, be jokių detektyvinių, kraują stingdančių nuotykių, bet žadėjau, o pažadus aš pratęs tesėti. Jei dar kam ir įdomu bus...

Įžanga

Gėriau. Nekalčiausi "vaisvandeniai" atsigaivinimui - alus (min. 7 proc.), džinas su toniku (tonikas dėl kvapo). Darbo diena, jei nereikėdavo bendrauti su žmonėmis, prasidėdavo alumi, jei reikėdavo - 100 g., kad "nesmirdėtų". Per pietus 100/200 g. (sveikatą reikia tausoti), vakare - pilna programa. Sąmoningai nevardinu visko, ką teko ragauti, bet tai nebuvo tik "taurūs" gėrimai.

Po sauso ~ 8 mėnesių laikotarpio, viskas pradėjo ristis žemyn su nauju pagreičiu. Supratau, kad pats jau negaliu susitvarkyti, reikia kažką daryti, bet... sėkmingai gėriau toliau...

Pradžia

Šventėm draugo gimtadienį, nesvarbu, kad tai darėm jau antrą savaitę - geriausias draugas vis dėlto. Šventėm ir kartu, ir atskirai, vėl kartu... Kad darbas netrukdytų šventei, susiorganizavau nedarbingumo lapelį. Tą dieną taip jau atsitiko, kad trise su gėrimais atsiradome mano draugės namuose, kur tuo metu gyvenau. Kaip nekeista iš mūsų linksmos trijulės vienas (pavadinkime jį A.) negėrė nieko stipresnio už kažkokią kolą. Paklausinėjau jo kas ir kaip, jis trumpai papasakojo, kad yra alkoholikas, lanko klubą ir negeria šiandien. Man tai pasirodė įdomu, kad būtų daugiau klausytojų, pažadinau draugę, pakviečiau prie kompanijos ir, besipinančiu liežuviu, vis nepamiršdamas pakelti stikliuko, pareiškiau, kad nebegersiu ir darysiu taip, kaip daro A. Savaime suprantama, kad niekas (o labiausiai aš pats) tuo nepatikėjo. Vakaro pabaigos neatsimenu. Iki važiavimo į klubą buvo likusios dvi dienos, tai aš jas sąžiningai, su ugnele atgėriau - proga taigi didelė.

Mano blaivybės istorija

Ketvirtadienį ryte paskambino A., paklausė ar tikrai važiuosiu. Nors mano visas organizmas reikalavo kuo greičiau jį gelbėti, galva grasinosi sprogti, bet kažkaip atradau jėgų atsakyti taip... Visą dieną, žiaukčiodamas, drebėdamas ir slankiodamas iš kambario į kambarį laukiau vakaro. Pagunda nukeliauti iki artimiausio baro ar parduotuvės buvo nežmoniška. Atsilaikiau...

Aš klube. Daili patalpa šiuolaikinėje gydymo įstaigoje, minkšti baldai, sultys, kava, arbata, sausainiai... gydytojas psichologas ir ~20 žmonių. Savijauta klaiki – visas kūnas dreba, pila prakaitas, tai šalta, tai karšta. Liaudis pilasi kas sulčių, kas kavos, mane baisiai troškina, norėčiau taip pat, bet bijau... išlaistysiu viską, puodelį sudaužysiu, nuo stalo beimdamas viską nuversiu... Klausausi ištempęs ausis apie ką kalbama, niekaip nesuprantu ko kai kurie čia išvis sėdi – negeriu 3 metus, negeriu 5 metus... 8... Kas per nesąmonė? Jei sugeba tiek negerti, tai ko į tą klubą važinėti? Mintyse pavadinu juos „kosmonautais“. Psichologas bando pašnekinti ir mane, bet visi draugiškai nutaria, kad kol kas reikia palikti mane ramybėje, leisti pasiklausyti ir viską suvirškinti, esu jiems labai dėkingas, nes pasakyti kaip ir neturiu ką, o ir liežuvis kažkoks medinis. Klausytis man sekėsi, informacijos gavau daug, išgirdau apie žingsnius, apie ... na visi tai žinom... Beliko tik sugromuliuoti viską ir į lentynėles išdėlioti. Išgirdau atsakymą į „kosmonautų“ lankymosi klube klausimą – pajutęs, kad sugeba negerti ir nebesilankantis klube dažniausiai atkrenta. Statistika, deja, negailestinga... Po pasisėdėjimo, prieš išsiskirstant, draugiškas parūkymas, paplepėjimas bendrom temom. Jaučiausi truputi geriau, lepteliu vieną kitą žodį.

Namie apmastymai, pokalbiai su drauge, jai įdomu, o man yra su kuo pakalbėti... Kažkaip keistai namie vietoj alaus ir kitų skanumynų atsirado sulčių, vaisvandenių ir kitokių nesąmonių, tinkamu nebent užsigerti „teisingą“ gėrimą... Užmigti sekėsi sunkiai, kažkas galvoje krebždėjo, tikriausiai mintys dėliojosi į lentynas.

Rytas. Pirmą kartą atvaizdui veidrodyje ištariau „Ačiū Dievui vakar negėriau, pasistengsiu to nedaryti ir šiandien.“ (Palaipsniui tai tapo ritualu, kurio sąžiningai laikiausi 4 metus, o ir dabar kartais tai padarau, jei nepamirštu).
Darbas. Kadangi penktadienis, tai visų nuotaiką jau išeiginė... kažkas kyšteli po nosim puodelį vyno. Kvepia bjaurybė, nors aš nesu vyno mėgėjas. Atsisakau, bet niekas to puodelio nepatraukia ir rėkia, kad nestabdyčiau judėjimo. Skaudančia širdimi perduodu vyną arčiausiai sėdinčiam kolegai. Išgirstu apie save įdomių pareiškimų – užsikodavęs, nesveikas, abstinentas... Stengiuosi nekreipti dėmesio, atsišaudau įvairiom frazėm.
Kelionė namo. Pakeliui knaipė, į kuria užsukdavau įmesti šimtgramio su pomidorų sultimis, kojos pačios ten sukasi, pagrasinu, kad persuksiu jas į kitą pusę ir draugiškai žygiuojame namo.

Savaitgalis ir kitos dienos labai neįstrigo, nors pradėjau šiaip jau nerekomenduojama dalyką – intensyviai darbuotis namie. Dirbau iki nusivarymo, bet nieko kito neliko, atsirado laisvo laiko, knygos tuo metu nesiskaitė, smegeninei grėsė perkaitimas nuo minčių pertekliaus. Fizinis darbas galvoti vis dėlto netrukdė, dėliojaus galvoje viską ką sužinojau, plėšiausi tarp noro „truputi įkalti“ ir įspėjimo, kad tokios prabangos kaip „truputi“ aš neturėsiu niekada. Tai varė į neviltį, raminausi, kad pakentėsiu dabar, o paskui.., labai stengiausi įtikinti save, kad pagalbos prašymas nėra silpnumo išraiška. Lyg ir pradėjau laukti ketvirtadienio, dienos kai renkasi klubas. Sulaukiau. Vėl įdomūs pasikalbėjimai, derinimas kur ir kaip sutinkam Naujuosius... Šį kartą kavos ir sulčių gerti jau nebijojau, blaivi savaitė padarė savo. Po susirinkimo pasiprašiau psichologės pagalbos ir gavau receptą kažkam iš disulfiramo serijos. Nežinau ar tie vaistai man padėjo, netikiu stebuklinga chemijos galia, išgėriau jų pusantros pakuotės, po kurio laiko išmečiau likučius.

Naujuosius su trenksmu ir rokenrolais sutikom klubiečių būryje. Buvo tikrai linksma ir be alkoholio, nors nesugebėjau kvailioti taip, kaip buvau pratęs...

Sąžiningai lankiau klubą apie pusę metų, paskui epizodiškai, kasmet nepamiršdamas apsilankyti su tortu.

Antrais blaivybės metais dirbau Klaipėdoj, šeima liko Jonavoj, klubas Kaune. Finansinė padėtis – juoda duobė, skaičiavau centus maistui ir pėdinau pėsčias per pusę miesto, kad nusipirkčiau ko nukainoto pavalgyti, depresija tapo mylimiausia drauge, pradėjo suktis mintis apie „lašelį nusiraminimui“. Neberasdamas vietos keliavau prie jūros, žiūrėjau į platybes ir tiesiogine prasme staugiau vilku. Trumpam palengvėjo, o po kelių dienų susiradau AA grupę. Tikriausiai man tai padėjo, nors viskas labai skyrėsi nuo to, prie ko buvau pratęs klube. Tuo metu pagalvojau, kad būčiau dar gėręs jei mane kas būtų nusivedęs ne į tą klubą, o į AA...

Ketvirtais blaivybės metais pabudęs su skaudančia galva, besivartančiu skrandžiu, tvartu burnoje ir mintimis „na vakar ir prisiliuobiau“, ilgai negalėjau savęs įtikinti, kad nieko, stipresnio už sultis, negėriau jau ilgą laiką.

Sintetinę girą ir toniką pradėjau gerti po poros blaivybės metų, bealkoholinio alaus neragavau niekada. Prieš mėnesį pagaminau naminės giros, išgėriau kelias stiklines ir tiesiog fiziškai pajutau, kaip draugelis, sėdintis ant peties, išsišiepė iš malonumo. Parodžiau jam špygą ir tikros giros nebegeriu. Dabar nebebijau pauostyti kokio įdomesnio gėrimo, namie gėrimų taip pat netrūksta, nors jie man neegzistuoja, taip pat kaip ir gėrimų skyriai parduotuvėse. Alkoholio per balius nepilstau, vienintelė išimtis – jachta, tai kitas pasaulis, ten kartais cigaretes prideginėja nerūkantis rūkoriai. Darbe iš manęs pasišaipo, kad uostau viską ką geriu, net jei pats atidarau mineralinio buteliuką ir iš jo įsipilu į švarią taurę.

Už savo blaiviai pragyventus aštuonerius metus dėkoju:
Mamai, kad neleido prisigėrusiam padaryti nepataisomos klaidos.
Draugei, o kartu ir jos atsiprašyti, kad susipažinus su linksmu išgeriančiu vyruku, po dešimtmečio teko ištekėti už blaivaus kaip paršas zanūdos.
Ir žinoma A., kad pasipainiojo laiku ir vietoje.
Žygeivių slėnis - Baidarių nuoma
Žirmūnų psichikos sveikatos centras.
Baidarių nuoma INOSERVICE kokybiškos valymo paslaugos