Laiškai alkoholiui (Sveikimas)
Kai paskambinau i “Respublikos“ redakciją ir pasakiau, jog esu alkoholikas, rašinėju apie tai, redaktorė sutiko mane priimti ir išklausyti mano Teisybės. Labai norėčiau ta savo Teisybe pasidalinti su
Jumis, Brangūs skaitytojai.
Man 30 metų. Pradėjau gerti 13 metų ir kuo toliau, tuo labiau degradavau. 21 metų užsikodavau, bet neatlaikiau kodo ir gerti pradėjau dar smarkiau. 28

metų užsikodavau dar kartą, bet vėl pragėriau kodą Žodžiu, degradavau toliau. 29 metų sužinojau apie Anoniminius Alkoholikus, pradėjau vaikščioti l jų susirinkimus. Potraukis išgerti dingo, bet po
kokių 40 dienų man išaugo puikybės sparnai, pradėjau nebelankyti susirinkimų ir vėl gėriau. 2000 -uosius sutikau girtas.
Bet kelią pas Anonimus jau žinojau. 2000 sausio mėnesi vėl pradėjau vaikščioti ir vėl po 40 dienų užgėriau.
Nors ir vaikščiojau l susirinkimus, buvau toks išpuikęs ir pasipūtęs, kad galėjau bet kam prikišti, ar bet ką pamokyti, kaip blaiviai gyventi, nesvarbu ar tai būdavo žmogus, kuris negeria 10 metų, ar
l dieną Mąstymas buvo visiškai nepasikeitęs - buvau piktas, greitai užsiplieskiantis, agresyvus, visą laiką manantis, kad aš vienas teisus, protingesnis už kitus. Iš kitų reikalaudavau, kad mane
įvertintų ne taip, kaip jie nori, bet kaip noriu aš, t.y teigiamai. Žodžiu, pats sau buvau “Dievas“ ir norėjau, kad visi mane tokiu matytų.
Galų gale tas mano “Dievas“ pateko į narkologinį “Minesotos“ programą Tik ten supratau, kad tik tuo atveju, jeigu keisiuosi pats, keisis ir mane supantis pasaulis.
Antrą dieną ligoninėje parašiau laišką alkoholiui. Tada parašiau jį tokį:
“Aš tik neseniai supratau, kad tu visą laiką mane apgaudinėjat. Gal pirmus kelis kartus tu man ir suteikdavai linksmybės, pasitikėjimo savimi, už tai reikalaudamas vien tik pinigų, bet kuo toliau,
tuo daugiau tu iŠ manęs reikalauji, pats mažiau duodamas. Reikalauji ne tik pinigų, bet ir mano santykių Su artimaisiais, sveikatos (tostas “Į sveikatą“ jos neprideda, bet tik atima), mano draugų
(pas mane jų praktiškai nebeliko). AŠ taip manau, kad ilgainiui tu iŠ manęs atimsi viską o pats nieko nebeduosi. Daug kartų tu apgavai mane. Kad tiktai su tavimi aš jaučiuosi saugus, bet tai buvo
apgaulė, rytais buvo dar blogiau.
Labai piktas ant tavęs, nes tu mane nuolat išduodavai ir priversdavai mane išduoti kitus. Nebemoku tau atleisti, todėl noriu paprašyti tavęs - nebegundyk. Tariu tau viso gero (blogo)“.
Toks buvo pirmasis mano laiškas. Vien tik pyktis ir priekaištai. Tam pačiam Alkoholiui parašysiu dar vieną laišką dabar.
“Sveikas gyvas mano brangus Bičiuli“,
Prašau atleisti už praeitą laišką. Tą laišką rašiau ne aš, o mano Puikybė. Labai norėčiau susitaikyti su Tavimi, nes kai pykstu, tai naikinu, jei naikinu, tai be saiko, o naikinti Tavęs nebenoriu.


Priekaištavau, kad apgaudinėjai. Iš tiesų tai ne Tu, o mano Puikybė mane apgaudinėdavo. Tu gi stovėdavai ir stovi ramus parduotuvių ir kavinių lentynose, nieko iŠ manęs nereikalaudamas. Kai tik Tavas
paragaudavau, tai pradėdavau ant Tavęs pykti ir naikinti. Taip ir pasidariau ligoniu, savo Puikybės vergu, kuri man liepdavo kuo daugiau Tavęs sunaikinti.
Priekaištavau dėl draugų, Dabar žinau, kad Tu nekaltas. Tu tik suartindavai, bet mano pyktis išskirdavo. Dabar, kai nebepykstu ant Tavęs, po truputėlį grįžta seni draugai, atsirado daug nuoširdžių
draugų, kurie kažkada irgi pyko ir naikino Tave.
Dėl pinigų. Kol nepradėdavau pykti, Tu ne tiek daug kainuodavai, o dabar kai stengiuosi Tave pamilti, tai Tu nekainuoji nieko.
Labai prašau atleidimo. Norėčiau niekada daugiau gyvenime ant Tavęs nebesupykti. Labai norėčiau nuoširdžiai Tave pamilti, nes kai mylimiems atleidi viską, tai ir nepyksti ant jų. Labai džiaugiuosi,
kad esu Alkoholikas. Žinau, kad kol neišgersiu pirmo stikliuko, nepradėsiu pykti ant Tavęs. Tiktai tavo Meilės dėka aš pamačiau, kaip mane myli mano sūnus, tėvai, sesuo, žmona, visi žmonės. Tik Tavo
dėka pamačiau savo išpuikimą, iš kurio jungo man reikės visą gyvenimą vaduotis.
Lik sveikas, Bičiuli. Stengiuosi pastoviai Tave prisiminti, kad nei aš nei Tu nepradėtume pykti vienas ant kito. Sėkmės Tau. Stengsiuosi parašyti dar.
Tokį laišką parašiau dabar. Nežinau, kokį rašyčiau rytoj. Girdėjau tokius žodžius: “Teisybė yra Teisybė tik tą akimirką, kai ji sakoma“. Dar žinau, kad kiekvienas žmogus turi savo Teisybę.
Labai prašyčiau parašyti man savo Teisybę, ji padėtų man pastebėti savo
puikybę, nes aš pats jos nepastebiu. Žinau, kad skaudžiausi Jūsų klausimai apie mano praeitį ar dabartį užgaus ne mane, o mano Puikybę. Savo Teisybę pabandyčiau parašyti laikraščio puslapiuose.
Tiesa, ir dabar nežinau, kas tai rašo, ar aš, ar mano Puikybė. Parašykite prašau, ar Jums, Brangūs skaitytojai, įdomi mano Teisybė.

Aš žinau, kad tik visų Jūsų Meilės dėka šiandien esu blaivas.
Ačiū, kad perskaitėt. Ačiū, kad šiandien blaivas.

P.S. atsiminiau labai man gražų ketureilį:

Yra tik viena kasta - žmonijos kasta,
Yra tik viena kalba - širdžių kalba,
Yra tik viena religija - meilės religija,
Yra tik vienas Dievas, jis yra visur
Žygeivių slėnis - Baidarių nuoma
Žirmūnų psichikos sveikatos centras.
Baidarių nuoma INOSERVICE kokybiškos valymo paslaugos