Priklausomiems

Senas straipsnis. Bet problema nesensta…

Nutylima tema: kaip gyventi su alkoholiku? 

2004-06-10
Kas sieja alkoholikų artimuosius?
Visų pirma, kančia. Nesvarbu, kas esi – alkoholiko žmona, vaikas, tėvas – negali suprasti, ką darai ne taip, kad jis geria? Kodėl pasirinkai tokį žmogų? Kodėl būtent tau skirtas toks gyvenimas? Neapleidžia kaltė, baimė, neapykanta. Rodos, iš visų jėgų stengiesi, dirbi per kelis darbus, stengiesi, kad būtų gerai, o jis vis tiek užgeria. Taip ir sukasi ratelis.
Draugės sako: skirkis, ir baigsis košmaras.
Bet beveik galiu garantuoti, kad antrą kartą ištekėčiau už tokio paties. Nes, gali būti, kad moteris tiesiog nemoka gyventi su negeriančiu. Ji įpratusi globoti, prižiūrėti, kontroliuoti, gelbėti. Todėl ir vėl ieškos žmogaus, kuriam visų šių savybių reikia… Kam? Be abejo, geriančiajam.
Kaip suprasti, kada artimas žmogus tampa alkoholiku?
Yra toks posakis: girtuoklis geria todėl, kad nori, o alkoholikas geria todėl, kad nebegali negerti. Iš pradžių atrodo, kad visi išgeria ir tai nieko blogo – šeima eina pas draugus, bendrauja. Aišku, galėtų apsieiti ir be alkoholio, tačiau… O paskui vienas kuris pastebi, kad kitas vis daugiau ir daugiau geria. Tada sutrinka: lyg ir myli tą žmogų, o staiga– neapkenčia. Net pamano, kad geriau jis mirtų.
Ypač kankinasi alkoholikų mamos. Sako: „Geriau savo vaiką palaidoti, negu matyti, kaip jam sunku. Jos klausia: „Kuo savo gyvenime nusidėjome, kad mūsų vaikai šitaip geria?“ Pirmiausia apie tai ir kalbamės alkoholikų artimųjų grupėse – kad nei mama, nei žmona nekalta dėl to, ką kitas žmogus daro. Alkoholikų artimųjų šeimų 12 žingsnių programos esmė – vidujai atsiriboti nuo šalia esančio geriančio žmogaus.
Ką reiškia „atsiriboti“?
Alkoholikai ieško priekabių: „Tu vėliau parėjai“, „Kodėl šalta vakarienė“, „Vakar tu kažką padarei, ir todėl aš dabar geriu“. Pradėję lankytis grupėse, žmonės išmoksta neatsakyti į piktą piktu. Nutylėti. Neprovokuoti konflikto, kuris alkoholikui reikalingas kaip pretekstas toliau gerti.
Antras svarbus dalykas – atsikratyti gėdos. Suvokti, kad alkoholizmas yra liga. Besąlygiškai priimti, kad gyveni su ligoniu ir elgtis kaip su ligoniu. Atrodytų, kas čia tokio –tik nusiraminti, tik nebesikivirčyti. Bet alkoholikas iš karto pastebi pokyčius: šeima nebeišpila alkoholio iš butelio, neslepia, nelaksto iš paskos. Pats žmogus pradeda galvoti, kas atsitiko. O tada gal jau galima pasikalbėti ir apie pagalbą, galimybę gydytis.
Bet alkoholiko artimieji sako: „Jei nekelsime skandalų ir nekontroliuosime, tai jie gers dvigubai ar šešiagubai daugiau.
Vis dėlto, kai visai nebetenka jėgų kovoti, žmonės ateina į grupę. Paklausus, ko tikisi, atsako: „Kad vyras (vaikas, žmona, tėtis) negertų“. Deja, mes nedalijame receptų, nes nežinome, ką daryti, kad žmogus liautųsi gerti. Galime padėti tik jam pačiam, nors dažnai alkoholiko artimajam atrodo, kad pagalbos reikia ne jam. Žmogus nesuvokia, kad yra pažeistas alkoholiko.
Lietuvoje prigijo anoniminių alkoholikų grupės. Tačiau alkoholikų artimųjų – nelabai.
Pirmosios anoniminių alkoholikų grupės susikūrė 1935 m. Amerikoje. Lietuvoje – prieš 16 metų. Tokių grupių Lietuvoje yra labai daug. Geriančių žmonių šeimos narių grupelių kiek mažiau. Gal todėl, kad alkoholikų artimieji sunkiau prisipažįsta paveikti geriančiojo. Labai sudėtinga tai priimti. Net šeimoje patiriantys smurtą nemano, kad jiems reikia pagalbos.
Šeimos žmonės vienas nuo kito priklausomi – negali su vaikais išeiti iš geriančiojo namų, o alkoholikui ir taip gerai…
Nesakau, jog būtina išeiti gyventi atskirai. Reikia mokytis vidujai atsiriboti ir neprovokuoti konflikto. Kad tai iš tiesų įmanoma, liudija konkrečios žmonių, išgyvenusių terorizavimo, daužymo pragarą, patirtys. Apie tai, kaip viso to išvengti, išmokti gyventi šalia geriančio žmogaus ir kalbamasi alkoholikų artimųjų savipagalbos grupėse.
Kodėl jų daugiau didesniuose miestuose?
Alkoholikų artimųjų grupės bandomos kurti ir miesteliuose, bet kai kurios neišsilaiko. Matyt, ten žmonės per daug gerai vienas kitą pažįsta, gal nesilaiko anonimiškumo tradicijų. Vienas kuris papasakoja, kas buvo kalbama susirinkimo metu, ir pasklinda kalbos. Todėl naujai atėjęs žmogus nebepasitikės, nedrįs išsikalbėti…
Mažame miestelyje daugiau baimės: kaip aš eisiu į alkoholikų artimųjų grupę? Juk gali pamatyti kaimynai! Kad artimasis girtas voliojasi – kaip ir normalu. Tačiau aš pats negaliu sau leisti padėti. Ypač iškreiptas mūsų moterų požiūris į save…
Gyvendamas su alkoholiku kenti ne vien terorizavimą, bet ir amžiną pinigų stygių.
Taip. Norėdamos išlaikyti šeimą, moterys dirba ir po kelis darbus. Tačiau taip pačios vyrui neduoda susimąstyti, kad ir jis turi prisidėti prie šeimos biudžeto. Tarsi sudaro jam palankiausias sąlygas ir toliau įprastai gyventi.
Žinoma, atėjęs į alkoholikų šeimų grupę, žmogus ne iš karto viską supranta. Pirmiau gal išklauso, ką kitas žmogus jautė, darė konkrečioje situacijoje. Pagalvoja: „Ir man taip buvo“. Paskui pats išdrįsta pasipasakoti. Bet ne apie geriantį artimąjį, o apie save. Galvoja, ką daryti, kad būtent jam, o ne alkoholikui, būtų lengviau. Atėjęs į grupę gali ir visiškai nešnekėti, tik klausytis kitų. Jei nepatinka – išeiti.
Tačiau mažus vaikus auginančios mamos negali sau leisti vaikščioti į grupes…
Kai moterys sako, kad negali ateiti, nes augina mažą vaikelį, klausiu: „Ar kada nors turėjai dvi valandas vien tik sau? Pabandyk turėti“. Ir, pasirodo, galima susiorganizuoti. Pasaulis nesugriūva, kai žmona drąsiai pasako vyrui, kad išeina į grupę. Žino, kad tas vakaras priklauso jai. Turi ko laukti. Ir tai – ne egoizmas. Nes dvi valandos per savaitę sau – tiek nedaug, kai pusę gyvenimo nugyvenai dėl geriančio žmogaus, viską jam atidavei.
Kiek ilgai kentėję ateina į grupes?
Įvairiai. Ateina ir visai jaunučių moterų. Vienos tėvas gėrė, ir ji ištekėjo už tokio paties. Kitos vyras tik kartais išgeria, tačiau jai tai tragedija – matė geriantį tėtį ir jau bijo tokio pat rezultato, iš viso draudžia savo vyrui gerti. Nors galbūt jis normalus, sveikas žmogus. Gal nieko tokio, kad pora kartų per savaitę išgeria alaus.
Ir jei darbe „netyčia padaugina“ nieko tokio – visus jo darbus padaro kiti…
Iš tiesų kol kas taip ir yra. Kituose kraštuose seniai netoleruojami tokie dalykai, suprantama, kad „dangstydamas“ alkoholizmu sergantį žmogų, nepadedi jam pripažinti ligos ir gydytis. Kai kitose šalyse paklaustas, kodėl negeria, žmogus atsistojęs pasako, kad negali, nes yra alkoholikas, – visi atsistoja ir paploja, o ne pirštais bado „kaip tai negeri?“. O pas mus dar ir dabar populiarus vadinamasis „celekajus“ – kai eini prisiplempęs namo, bet tarpdury dar būtinai turi išgerti stikliuką, nes kitaip įžeisi šeimininką.
Daugiau informacijos apie Alkoholikų šeimų grupes suteiks: Vilniuje Daiva (8 ~ 615 10 196) ir Jurgita (8 ~ 680 21 735), Kaune Jūratė (8 ~ 37 207 598), Šviesa (8 ~ 37 775 955)
Ieva Urbonaitė
Bernardinai.lt

Palikti komentarą