Priklausomiems

Šeima

Šeimos nariams sunkiausia išmokti gyventi savo gyvenimą, užuot gyvenus pagal alkoholiko diktuojamas sąlygas. Daugelį metų jie buvo valdomi nepastovių geriančio žmogaus nuotaikų. Jie buvo įbauginti, priversti meluoti ir niekad nedrįso prisipažinti, kas dedasi giliai jų širdyje. Jų gyvenimai buvo užgniaužti ir nustelbti alkoholiko pakilimų bei nuosmūkių. Netgi retas laimės valandėles temdė baimė, ką atneš kitas rytas. Gyventi „čia ir dabar“ buvo neįmanoma. Patirtis jiems nuolat primindavo, kad laimė greit baigsis jam vėl grįžus prie butelio. Jie baiminosi savo jausmų, baiminosi juos išreikšti. Visa šiluma, kurią anksčiau rodė savo sutuoktiniui ar vaikams, nebegalėjo atsiskleisti.
Visų šeimos narių jausmai užgniaužti. Iš baimės, kad vėl patirs psichologines žaizdas, neparodoma nei meilė, nei pyktis, nei džiaugsmas, nei sielvartas. Alkoholikui, kurį mylėjo, jie pritvinksta neapykantos ir paniekos.

Darosi sunku parodyti savo prisirišimą. Vienas kito jie nebeapkabina. Kartkartėmis sugrįžta blausūs prisiminimai iš to meto, kai galėdavo žiūrėti vienas kitam į akis, jausti intymumą, pasitikėjimą, netgi nebūtinai fiziškai suartėdami. Seksas virto baime net prisiliesti. Jie beveik pamiršo, jog kažkada buvo laimė imti ir duoti, mėgautis vienas kitu ir kvėpti vienas kito aromatą. Visa tai dabar išstūmė pasibjaurėjimas ir baimė.
Bendraujant su vaikais, svarbiausios problemos visada apeinamos. Visi apimti nevilties, tačiau atkakliai stengiasi vaizduoti, kad „viskas gerai“.

Toks gyvenimas – kaip pragaras. Tačiau nuo tada, kai visi jausmai mirė, tas pragaras šaltas it ledas. Galbūt meilės, šilumos, švelnumo ieškoma kitur. Tačiau šiluma ir atgaiva retai randama, nes ir kitiems nedrįstama atsiskleisti. Bijoma, kad iš jų nebūtų atimta ta sielos dalelytė, kuri dar liko.
Savo neviltimi niekas nedrįsta pasidalinti. Įsigali vienatvė. Niekas nesupras, kas tave slegia.

Ačiū Dievui, tai netiesa. ESAMA kelio atgal į gyvenimą.

Palikti komentarą