Mano istorija

Ruginukė pamiškės kaime

IŠ PIRMO ŽVILGSNIO mano gyvenimas niekuo nesiskiria nuo visų kitų mūsų kategorijos žmonių, bet, gerai įsižiūrėjus, kaip ir kiekvieno žmogaus, jis šiek tiek kitoks.
Gimiau aš mažame Žemaitijos miestelyje Kretingoje. Gimiau, atrodo, niekam nereikalingas, nelaukiamas ir ne laiku, gimęs svėriau tik 1,1 kilogramo. Kadangi buvau nelaukiamas ir nerei­kalingas, būdamas vos penkių dienų amžiaus patekau pas visai svetimus žmones. Nuo tada nutrūko mano giminystės ryšiai, ir, matyt, galutinai. Gimdytoja su savo draugu perleido mane sve­timiems žmonėms, spiriami turbūt savų problemų ir dar tikė­damiesi, kad aš vis tiek neišgyvensiu. Sako, kad vyko kažko­kios derybos, kad mano biologinis tėvas kažkiek pamokėjo naujiesiems mano tėvams, – tai ne taip svarbu. Atsikratę ma­nęs, gimdytojai iš Lietuvos dingo. Bėgo, atrodo, ne tiek nuo manęs, kiek nuo rusų okupacijos: tėvas su savo šeima lyg ir į Australiją, motina su savo tėvais – į Ameriką. Aš likau augti kaime, svetimoje vargingoje šeimoje, kur, be manęs, buvo dar septyni jų pačių vaikai.
Guostis, kad buvo blogai, būtų nuodėmė, nes vis dėlto jie mane, paliegėlį, užaugino. Jeigu ir kentėdavome nuo labai nervingo ir išgeriančio tėvo, tai kentėdavome visi, net ir suaugusieji. Gyvenome vargingai. Šeima buvo tikinti, reli­ginga, tai įskiepijo ir man. Kol brendau, iki pat išeidamas į sovietų kariuomenę lankydavausi bažnyčioje. Jaučiau žmo­gišką atsakomybę prieš Dievą ir kitaip net nepagalvodavau.
Nuo pat mažens iš kitų šeimos vaikų išsiskyriau gabumais mokslui. Penkerių metų laisvai skaičiau ir rašiau lietuviškai ir net rusiškai – tuo metu kaime tai buvo beveik neįtikėtina Juk buvo pokario metas, ir dar kaimas. Net iš aplinkinių kaimų ateidavo pasiklausyti, kaip aš skaitau laikraščius ar parneštas iš mokyklos bibliotekos knygas. Visi man pranašavo puikią ateitį. Mokykloje irgi sekėsi išskirtinai. Pirmoje klasėje pabu­vau tik vieną dieną.
Dievas apdovanojo gabumais, tačiau aš pats paskubėjau įgyti neigiamų savybių. Visų rodomas dėmesys nuo pat mažens ug­dė mano puikybę, savanaudiškumą, gobšumą, pavydą. Gal kai kurias iš tų ydų atsinešiau gimdamas, bet daugiausia jų atsira­do, kai tik pradėjau suvokti, kokį dėmesį man skiria kiti žmo­nės. Mokytojai girdavo. Namuose, vos kas ateidavo, tuoj bū­davo siūloma paklausyti, kaip aš skaitau. Tapau maža bjauria ir egoistiška asmenybe. Ir ta bjaurastis sekiojo ir tebesivaiko mane iki šiol. Jokia pranašystė nepasitvirtino, jokia ateitis švie­sioji neatėjo. Savaime ji neateina. Mokykloje tapau tinginys, pasipūtėlis ir išdykėlis. Baigiau viso labo 7 klases – daugiau ten ir nebuvo galimybės baigti. Kaip minėjau, šeima gyveno vargingai. Niekas iš savųjų nebuvo leidžiamas į jokius moks­lus, o ką jau kalbėti apie mane. Kai sukako keturiolika, mano mama (taip dabar ir vadinsiu tą, kuri užaugino), aš ir dar du jos vaikai persikėlėme į kitą kaimą, į pamiškę. Griežtasis tėvas jau buvo miręs, mama ištekėjo už kito našlio. Ten pirmą kartą pamačiau, kaip smarkiai geriama ruginė – ne tik suaugusiųjų, bet ir mano bendraamžių.
Tą dieną naujojoje vietoje kaip tik ir buvo išgertuvės. Viskas vyko gamtoje, sode. Žmonių prisirinko ir kviestų, ir nekviestų. Pirma, kas krito į akis, buvo dviejų mano amžiaus paauglių elgesys. Atėjo jie nekviesti, sėdo ant žolės ir kartu su visais suaugusiaisiais gėrė. Mačiau, kokie jie buvo girti, kaip rūkė. Man buvo šlykštu į juos žiūrėti. Kad ir kaip keista, aš irgi prisigėriau. Smarkiai, vienas pats. Kodėl? Nežinau. Iš gimdytojų atsineštas potraukis alkoholiui ar puikybės manija – neišsiskirti iš kitų, tiksliau, neatsilikti nuo tų nepažįstamųjų? Tai man ir dabar mįslė. Juk nuo mažens man buvo skiepijamas padoru­mas. Nerūkančius ir negeriančius aš gerbiau ir net laikiau pro­tingais, išmintingais. Na, kitokiais nei kiti.
Tačiau nuo to laiko, kai atsidūriau šiame pamiškės užkam­pyje, prasidėjo mano bendravimas su alkoholiu. O juk man buvo tik keturiolika! Ruginukės čia buvo pilna, kiekviename name. Ji buvo ir verslas, ir pragyvenimo šaltinis. Gamindavo ir veždavo į Klaipėdą, į „taškus“. Netrukau susipažinti su tais dviem bendraamžiais. Troškimas dominuoti vertė mane kuo greičiau „išmokti“ gerti ir rūkyti. Gėda buvo prisipažinti, kad atgulus išgėrusiam viskas skrieja aplink ir svaigsta galva. Sten­giausi iš paskutiniųjų įveikti tą „negalią“, nes mano draugams to jau nebebūdavo. Nuo šešiolikos pradėjau dirbti įvairiose kontorose. Tais laikais specialistų nelabai buvo, tai teko padirbėti ir kolūkio raštinėje, ir pieno priėmimo punkte, ir lauko bei fermos brigadininku. Mat vietinių žmonių akyse atrodžiau labai jau „gramatnas. Žodžiu, į kariuomenę išėjau išmokęs „visą programą“: bendrauti su žmonėmis, su alkoholiu ir su nikotinu. Neretai išgirstu, kad kažkam reikėdavo išgerti dėl drąsos, – man reikėdavo, nes tiesiog reikėdavo. Gėriau su bet kuo ir bet kaip. Su vyrais – tai su vyrais. Po stiklinę – tai po stiklinę. Užsirūkyti – tai užsirūkyti. Jokių problemų. Tokį įsi­vaizdavau ir likusį savo gyvenimą – brandų, savarankišką, bū­tiną. Kitokio supratimo ir neturėjau. Niekas manęs nekontro­liavo, niekas nemokino.
Kariuomenėje sekėsi neblogai. Gebėjimas prisitaikyti neli­ko nepastebėtas. Toks kaip tik tikau visokiems politrukams. Po tarnybos parvažiavau tiesiai į Klaipėdą. Ėmiau dirbti staty­bose. Dirbti ir gerti. Gėriau su progom ir be progų, nes patiko ir labai norėjosi. Pirmaisiais metais priglaudė „sesuo“, su ku­ria kartu augau, tad ten per daug gerti privengiau. Kadangi ji neėmė pinigų nei už butą, nei už maistą – apsirengiau, pasi­puošiau. Bet baigiantis metams buvau išvarytas – girtas sumu­šiau jos vyrą. Atsidėkojau už gerumą.
Išėjau į bendrabutį, kur per metus įstengiau nusipirkti tik vasarinius marškinius už 8 rublius! Ir tuos įsigyti privertė būsimoji žmona. Dvidešimt penkerių vedžiau. Būsimąją žmoną daug kas atkalbinėjo. Ji suprato, kad ne pyragai bus su manim, bet manim tikėjo, na, ir „reikalas“ spyrė. Kurį laiką man sekėsi pateisinti jos pasitikėjimą. Daug dirbau, susitaupėm pi­nigų. Gavom trijų kambarių butą. Bet… Aš ir mano organiz­mas vis labiau ir labiau reikalavo alkoholio. Atėjo metas, kai darbe gerdavau kasdien. Namie ne visada išeidavo. Kol dar į namus normaliai parnešdavau pinigus, mano gėrimas buvo toleruojamas. Jokių nusiskundimų kitiems, jokių priekaištų man. Bet ilgai taip negalėjo tęstis. Žmona, pratusi gyventi be ypatingų nepriteklių, palengva ėmė tai justi. Vaikai – jų buvo du – auga. Išlaidos didyn, o pajamos… pajamos mažė­ja. Atsirado būtinybė ne tik nebenešti visų pinigų į namus -ėmiau mažiau ir uždirbti. Prasidėjo nesutarimai, skambinimas visais varpais visiems – giminėms, kaimynams, darbovietei. Pateisinamas nepasitenkinimas. Ir jokios išeities. Prasidėjo pravaikštos, svarstymai darbuose ir daug daug visokių ne­numatytų nemalonumų. O kaip aš galėjau numatyti, jeigu nebesugebėjau nei mąstyti, nei teisingai vertinti savo padėties -ir Šeimoje, ir darbe.
Žmona įkalbėjo atsigulti į narkologinį gydytis. Po ilgų dvejonių sutikau. Mintyse svajojau: gal pagydys, ir vėl gėrimas bus linksmas ir be jokių pasekmių. Dabar dažnai pagalvoju: kodėl aš, turėdamas tiek pijokų „draugų“, nė sykio nebuvau girdėjęs nei apie alkoholizmą, nei apie gydymą. Absoliučiai jokios informacijos ta tema. Visiškas naivumas. Nieko konkretaus apie tai, atrodo, nežinojo ir mano žmona, nes kai grį­žau iš gydymo įstaigos ir mėginau kurį laiką negerti, ji ėmė priekaištauti: koks čia gyvenimas, jei žmoniškai negalime nė svečiuose pabūti?
Taigi pirmą kartą grįžęs iš narkologinio negėriau beveik metus. Negėriau ne todėl, kad teisingai supratau savo padėtį. Ne. Labai mane žemino tas buvimas ligoninėje, pažymos nešimas į darbovietę. Tai buvo baisu. Pažyma: lėtinis alkoholiz­mas, II stadija. Užgėręs vėl tuojau pat buvau nusiųstas į nar­kologinį. Ir tuoj pat, po kelių savaičių, gavau kvietimą į teis­mą dėl skyrybų. Išskyrė greit: jokių pateisinamų priežasčių. Kur esi, k ne pirmą kartą? Teisėja, prisimenu, pasakė: žiūrėk, kur nusirisi. Pagalvojau labai išmintingai: nebegersiu. Aš jums visiems įrodysiu, kaip galima gyventi be tos raganos.
Deja. Tai buvo tik rausvos iliuzijos.
Ištisus keturiolika metų – nuo 1980 iki 1994 – truko pats tragiškiausias mano gyvenimo laikotarpis. Per tą laiką pabu­vau ir Vilniaus priverstinio gydymo įstaigos gyventoju, ir apie dešimtį kartų vietinės Klaipėdos gydymo įstaigos pacientu, ir gatvės vyruku, kaip mėgau save vadinti. Taip, per tuos keturiolika metų patyriau, kas yra pragaras. Nebesugebėjau orien­tuotis gyvenime, negalėjau mąstyti. Iš pradžių su narkologi­nio pagalba dar sugebėdavau (tais laikais, jeigu atsiguldavai „gydytis“, neatleisdavo iš darbo) kurį laiką išsilaikyti darbe, tačiau paskutinius keletą metų ir tai nebepavyko. Porą kartų mėginau išeiti iš gyvenimo – ir to neįstengiau tinkamai pada­ryti, gal nelemta buvo. Pamenu, po reanimacijos ligoninėje perkėlė į bendrąjį skyrių, ir gydytoja manęs paklausė: „Negi tu neturi nei giminių, nei artimųjų? Tau reikalingas stipresnis maistas“. Ir dar pridūrė: „O juk tave sesutės atpažino. Sako kažkada esi gulėjęs, bet buvai visai kitoks“. Ką galėjau pasakyti? Tylėjau. Išgydė. Išėjęs iš ligoninės tą pačią dieną prisigė­riau – sutikau buvusį bendradarbį, kuris vos mane atpažino, – iš gailesčio prigirdė. Ir vėl beprasmės dienos, bemiegės nak­tys… Sėdžiu, būdavo, anksti rytą ant suoliuko prie parduotu­vės, kažko laukdamas, o ašaros byra žiūrint kaip žmonės sku­ba į darbą, šnekasi, juokauja. Arba eina su šeimom. O aš?! Nereikia.
Apie 1992 metus narkologiniame mus aplankė žmonės iš AA. Tai buvo grupė vilniečių ir žmonės iš Amerikos. Nieko nesupratau, bet pavydėjau jiems. Drąsūs, laimingi, savimi pa­sitikintys. Su gydytojais drąsiai šnekasi, o aš? Aš ir sanitarės bijodavau. Dar keletą sykių lankėsi žmonės iš AA draugijos, ir kiekvieną kartą, nors nelabai ką suprasdavau, jie įžiebdavo vilties kibirkštėlę, kad gal ir aš galiu dar gyventi.
Ir štai 1993 metų kovas. Eilinį kartą man gulint „gydyklo­je“, viena amerikietė ir vilniečių, gal ir kauniečių, grupė pa­kvietė mus, norinčius steigti Klaipėdoje anoniminių alkoholi­kų grupę. Nuėjau nedvejodamas, nes kažko tikėjausi. Bet ko, tik ne to, ką turėjau. Pasisekė. Esu labai dėkingas amerikietei anoniminei alkoholikei už nuoširdžią pagalbą, už patarimus. Pirmą kartą gyvenime ėmiau suvokti, kad esama žmonių, kurie negeria. Kad galima ir negerti! O svarbiausia – sužinojau, kas tai yra alkoholizmas, kad tai liga. Iš karto viską „supratau . Triumfavau, Apėmė euforija. Negersiu ir viskas. Deja, po septynių blaivių mėnesių vėl užgėriau, prieš tai labai siutęs ant vieno užgėrusio. Kaip šitaip galima? Jeigu jau esi grupėje, tai užgerti nebeįmanoma. Koks buvo mano naivumas. To- liau buvo išblaivėjimas ir po septynių mėnesių – vėl užgėrimas. Įsiminė tada mūsų grupės pradininkės žodžiai, pasakyti narkologiniame: „Ar tau taip labai patinka čia būti?“ Dešimt metų praėjo, o tuos jos žodžius prisimenu. Bandau analizuoti anuos savo užgėrimus. Kur priežastis? Atrodo, taip norėjau būti blaivus. Taip, blaivus būti norėjau, bet troškau ir mėgau­tis visais gyvenimo malonumais. Niekaip nesisekė suprasti, kad ne visiems vienodas skirtas gyventi gyvenimas, kad man reikia rinktis: arba gyventi teisingai, arba leisti sau nukrypti nuo man skirtų normų. O tokių nukrypimų pasekmės alko­holikui žinomos.
Po paskutinio užgėrimo, o jis buvo jau trečias ir atėjo po dvejų metų blaivybės, manyje lyg kas pasikeitė. Tai buvo Dievo dovana. Aš ėmiau domėtis programa, Žingsniais. Pradėjau galvoti. Manyje prabudo supratimas apie sąžinę. Gal įvyko tai, kas turėjo įvykti. Aukštesnioji Jėga pagailėjo manęs. Pagailėjo mano absurdiško, kankinančio, beprasmiško ir savižudiško gyvenimo ir pravėrė akis ir ausis, kad pamatyčiau, kas yra tikras gyvenimas, kas yra žmogus ir kas esu aš. Pagaliau pradėjau suvokti, koks svarbus man yra Pirmasis žingsnis. Man pavy­ko. Supratau, kad Pirmąjį žingsnį reikia ne tik žinoti kaip tekstą, bet ir pajusti protu ir sąžine, ką jis sako. O ką jis man sako? Ką reiškia bejėgiškumas prieš alkoholį? Prisiminiau savo už­gėrimus. Pirmasis. Užėjau su moterim į barą. Norėjau įtikti jai. Norėjau pavaišinti. Nupirkau jai kokteilį, o sau kavos. Kai išgėrėme, užsakiau dar kokteilį jai. Ir pasijutau toks silpnas, toks sutrikęs, apgailėtinas, bejėgis. Ir užsisakiau 100 gramų. Pasekmės – nei blaivybės, nei tos moters! Antras užgėrimas. Važiavau į susitikimą su nepažįstama moterim. Autobuse mel­džiau, kad jos namuose nebūtų alkoholio ir niekas nepasiūly­tų. O buvo. Ir ji buvo ne viena, o su drauge. Man užteko jėgų tik pralementi: ar čia alkoholis? O kai jos sukikeno: o ką, gal tu alkoholikas? – aš stvėriau taurę. Pasekmės tos pačios! Nei blaivybės, nei moters. O juk Pirmąjį žingsnį žinojau at­mintinai, ir kitiems cituodavau. Pradėjau ieškoti tų momentų, kada pasireikšdavo bejėgiškumas prieš alkoholį. Ir jų suradau labai daug.
Prisimenu įvykį Vokietijoje. Kieme gėrėme kavą. Iš namo išėjo mano draugė ir norėjo nufotografuoti. Žaibiškai atsisto­jau, padėjau kavos puodelį ir, pagriebęs nuo kito stalo tuščią alaus butelį, iškėliau jį į viršų ir pasiruošiau fotografuotis! Kodėl? Todėl, kad griebiau, kas man brangiausia. Ten sėdėjo vietinis anoniminis alkoholikas, buvęs blaivus jau 15 metų. Aš – 8 mėnesius. Jis mane pusę dienos kamantinėjo: kodėl, žmogau, atsižadėjai kavos puodelio, o griebei alaus butelį? Nes tai buvo svarbiausia, brangiausia. Tada pykau ant jo. Kokia nesąmonė. Aš tik pajuokavau. Tik dabar man tapo aišku.
Kitas atvejis. Ėjau į sūnaus vestuves. Vienas ėjau ir nervi­nausi. O kaip ten bus? Ar siūlys kas išgerti? Kodėl man tai buvo taip svarbu? Tai silpnumas prieš alkoholį. Juk mano sū­nus yra beveik abstinentas, jis nėmaž nesuko galvos, kaip jam reikės negerti per savo vestuves. Pamenu, kaip jis visiems nusišypsojo ir pasakė: „Man negalima gerti“.
Ką blaivybė man davė? Visų pirma gyvenimą. Sveikatą, žmo­niškumą, praregėjimą – aš pradėjau matyti, kas dedasi aplin­kui, matyti, kiek yra nuostabių žmonių. Kiek grožio! Davė meilės pajautimą, sąžiningumą, ramybę, galimybę atsikratyti daugelio ydų, gebėjimą kontroliuoti savo mintis. O ką reiškia nebepatirti bemiegių naktų, pažeminimų, savęs praradimo po­jūčio, fizinių ir dvasinių kančių! Juk visa tai buvo, ir to nebė­ra. O vaikų susigrąžinimas? Jie pradėjo tikėti manim ir net po truputį didžiuojasi. Tiki, bendrauja ir nesigėdija turintys tėvą, kurį kitados vengdavo ir gatvėje susitikti. Taip buvo tik todėl, kad aš, alkoholikas, nebesugebėjau gyventi padoriai. Todėl, kad alkoholis buvo mano palydovas, ir buvo išnykę viskas, kas padoru. Ir štai dabar esu visiškai kitoks. Kitoks net nei tada, kai dar nebuvau alkoholikas.
Labai norėčiau išlikti toks, koks esu dabar, norėčiau, kad nebegrįžtų praeitis, – juk tada nebeliktų laiko nors iš dalies atsidėkoti, atsilyginti už tai, ką man dovanojo Aukštesnioji Jėga ir AA programa.
Šiandien trylikti metai, kai esu AA, ir devinti nuo paskutinės nelaimės, ar klaidos. Ir už tai dėkoju Dievui.

Palikti komentarą