Mėgstantiems

Ra kerštas ir alus (senovės Egipto legenda)

Atėjo laikas, kai žmonės užmiršo savo Dievus. Ra, tais laikais vis dar Dievų Valdovas, kiekvieną dieną plaukdamas virš jų, žvelgė į žmones iš savo milijonų metų senumo barkos. Ir jis matė, kad žmonės užmiršo Dievus, nesimeldžia jiems ir į šventyklas neneša aukų. Ir Ra supyko. Įtūžęs jis paskelbė baisų nuosprendį visai žmonių giminei:
„Mano ašarų vaikai, pamiršote mane. Jūs burnojate prieš mus ir sakote, kad daugiau nereikia Netjero.“ 

Jis išlupo savo Akį ir sviedė ją žemyn:
„Mano Akies, Ra Akies, jėga būkite sunaikinti! Tegul nelieka gyvųjų!“ 

Akis atsitrenkė į Žemę ir atsirado milžiniška liūtė. Tai buvo Sohmeta, – ir ji buvo Mirtis. Ir ji lėkė per dykumas ir per miestus naikindama visa, ką tik galėjo pagauti savo kelyje. Saldus buvo kraujo skonis, ir ji gėrė visų savo aukų kraują. Ji atsikeldavo su Saule ir lėkdavo per kraštą viską žudydama savo kelyje tol, kol Saulė nepasislėpdavo požemiuos. 

Ra nurimo. Žmonės brangiai sumokėjo už savo paklydimus. Jis išsigando, kad greit neliks nė vieno, kurį jis galėtų valdyti. Ir Ra sušaukė visus Netjero gyventojus, kad padėtų sutramdyti Sohmetę, Žudikę. 

Deivė Hatorė, Dieviškoji Karvė, atėjo pas Ra su planu. Ji buvo Didžioji Aludarė ir buvo išvirusi didelį kiekį savo geriausio alaus. Ji nuspalvuno jį granato sultimis, kad primintų kraują ir dar įdėjo raudonos ochros miltelių, kad sutirštintų alų. Ra pasiuntę ją išbandyti. 

Ji palaukė sutemų, kai Sohmeta užmigo. Khonsu (Mėnulio) ir Nutės žvaigždžių šviesoje ji išpylė alų netoliese, kad pabudusi Sohmeta jį iškart išvystų. Rytą pakirdusi Sohmeta pamatė alaus telkinį ir įbrido į jį, pamaniusi, kad tai kraujo klanas. Ir kai ji panardino galvą, kad atsigertų, pajuto, kad tai skaniausias kraujas iš visų, kuriuos ji kada nors buvo gėrusi. 

Sohmetei jis taip patiko, kad ji išgėrė visą telkinį, – beveik 7 tūkst. ąsočių alaus. Ji visiškai pasigėrė ir pamiršo, ko ji atėjo į Žemę. Taip Sohmeta nustojo naikinti žmonių giminę. 

Ir nuo tada Hatorė buvo praminta Gėrimų Karaliene ir jos švenčių metu visi žmonės gerdavo tiek, kiek tik galėdavo, kad taip pagarbintų ją ir jos alų.

Palikti komentarą