Asmeninė legenda

Pokalbiai su savimi

A. Štai pasimeldžiau Dievui.
P. Tai ką gi nori pažinti?
A. Visa, ko meldžiau.
P. Trumpai apibendrink.
A. Noriu pažinti Dievą ir sielą.
P. Daugiau nieko?
A. Visiškai nieko.
P. Tuomet pradėk ieškoti. Bet pirmiausia paaiškink, kaip, jei Dievas tau būtų parodytas, galėtum pasakyti: „Gana“?
A. Nežinau, kaip turėtų būti parodytas, kad pasakyčiau: „Gana“. Juk nemanau, kad pažinau ką nors taip, kaip trokštu pažinti Dievą.
P. Tad ką mums daryti? Ar nemanai pirmiausia turįs sužinoti, koks Dievo pažinimas būtų pakankamas, kad, jį pasiekęs, nebeieškotum toliau?
A. Iš tiesų manau, bet nematau, kaip tai galėtų būti padaryta. Mat ką gi panašaus į Dievą esu kada nors pažinęs, kad galėčiau sakyti: „Kaip šitai pažinau, taip pažinti noriu ir Dievą“?
P. Iš kur tu, kuris dar nepažinai Dievo, gali žinoti, kad nepažinai nieko, kas būtų panašu į Dievą?
A. Taip yra, nes jei pažinčiau ką nors panašu į Dievą, be abejonės, šitai mylėčiau, o dabar nemyliu nieko, tik Dievą ir sielą, kurių nė vieno nepažįstu.
P. Tad nė savo draugų nemyli?
A. Kaip, mylėdamas sielą, galėčiau jų nemylėti?
P. Vadinasi, myli ir blusas, ir blakes?
A. Sakiau, kad myliu sielą, bet ne turinčias sielą būtybes.
P. Tuomet arba tavo draugai nėra žmonės, arba tu jų nemyli; juk kiekvienas žmogus yra turinti sielą būtybė, o tu pasakei, kad nemyli turinčių sielą būtybių?
A. Ir žmonės jie yra, ir myliu juos, bet ne dėl to, kad jie būtybės su sielomis, o dėl to, kad jie žmonės; o žmonės dėl to, kad turi protingas sielas, kurias myliu net plėšikuose. Juk galiu mylėti protą, nors ir pagrįstai neapkenčiu netinkamai besinaudojančio tuo, ką myliu. Taigi juo labiau myliu savo draugus, juo jie geriau naudojasi protinga siela, arba iš tiesų tiek, kiek trokšta ja gerai naudotis.

Aurelijus Augustinas „Pokalbiai su savimi“ (ištrauka)

Palikti komentarą