Mano istorija

Pagiringi klystkeliai

GIMIAU IR AUGAU Kaune, Šančiuose. Mama buvo buhal­terė, tėvas – paprastas darbininkas, turėjau dar penkeriais me­tais vyresnę seserį. Butas vieno kambario, be patogumų, tėvas dažnai išgėrinėjo, tad šilti, geri santykiai šeimoje buvo reteny­bė. Buvau silpnos sveikatos, jautrus, taigi greitai ir nepastebi­mai pasidaviau gatvės draugų įtakai. Pradinėse klasėse, o gal ir dar anksčiau, pradėjau rūkyti, mokslas sekėsi nekaip, ka­dangi daugelį pamokų praleisdavau su draugais. Tai ir lėmė, kad labai anksti patekau sunkiai auklėjamų vaikų įskaiton.
Namuose nei drausmės, nei priežiūros nebuvo, tad nenuos­tabu, kad atsirado ir išgeriančių draugų. Pradžia – nekaltas alkoholio ragavimas, ruošdavom „sudėtinius“ pas draugus. Pa­tiko, dariausi drąsesnis. Ėmėm vaikščioti į šokius ir dėl drąsos visada išgerdavome. Per spalio, gegužės šventes, bulviakasius dalyvaudavome visuose „renginiuose“, kur tik būdavo galima išgerti. Prasidėjo grupinis girtavimas, vagiliavimai, neblaivus dažnai pakliūdavau į miliciją. Susidėjęs su kitais, panašiais į save, ėmiau bėgti iš namų, buvau svarstomas nepilnamečių komisijoje ir gąsdinamas kolonija. Teko pabuvoti Vilniaus, Kauno, Daugpilio, Maskvos, Maikopo, Krasnodaro, Talino nepilnamečių priėmimo ir paskirstymo punktuose. Tiesiai iš septintos klasės suolo buvau išvežtas į Veliučionių specialiąją mokyklą (buvusi sunkiai auklėjamų vaikų kolonija). Čia su­sidraugavau su įvairius nusikaltimus padariusiais paaugliais. Už nepaklusnumą įmesdavo į bausmės izoliatorių ir žadėjo, kai tik sueis aštuoniolika, išsiųsti mane tiesiai į kariuomenę. Būdamas ten „išsiugdžiau“ potraukį uostyti acetoną ar dažus, bet kauniečių „autoritetų“ perspėtas mečiau, – kad išsaugo­čiau tarp savų gerą vardą.
Dar nesulaukęs aštuoniolikos, su keliais draugais pabėgau. Pakeliui vagiliavome, įlįsdavom į namus šalia geležinkelio, pasiimdavome maisto, rūbų. Vienuose radome pinigų, už ku­riuos nusipirkom padoresnius drabužius ir bilietus iki Lening­rado. Iš ten traukiniu nuvažiavome į Taliną. Pinigai baigėsi, bet dar nusipirkom bilietus į katerį, kuris nuplukdė mus į kaž­kokią salą. Nužiūrėjome vieną namą ir, visiems išėjus, įlindo­me per langą, prisikrovėme maisto, įvairių daiktų. Tada patraukėme į uostelį prie katerio. Čia mus sulaikė, parplukdė į Taliną, bet iš nepilnamečių paskirstymo punkto išlaužę duris vėl pabėgome. Pasivogę dviračius bandėm pasiekti Lietuvą, bet jau buvo paskelbta paieška ir netrukus, dar Estijoje buvo­me sulaikyti. Šį kartą atsidūrėme Talino tardymo izoliatoriu­je, bet už Lietuvoje padarytus nusikaltimus perkėlė į Lukiškių kalėjimą. Už vagystes mane nuteisė trejiems metams laisvės atėmimo bendro režimo kolonijoje ir išvežė į Pravieniškes.
Visa tai patyriau dar nenugalėtas alkoholio, bet jau būda­mas „pakilime“. Po trijų mėnesių kolonijos režimas man buvo pakeistas laisvosiomis statybomis, tad atsidūriau Mažeikiuo­se. Pirmą kartą dirbau valdišką darbą ir gavau valdišką atlygi­nimą. Dabar potraukis alkoholiui pasireiškė visa jėga. Pirmą atlyginimą aplaistėme restorane, rytą darbe – žemaitišku alu­mi, o vakare vėl traukėm į „koldūninę“ alaus. Ir taip kasdien. Išgėręs už triukšmavimą ir vagiliavimą vėl pakliūdavau į mili­ciją, ne kartą – į blaivyklą. Man buvo tik devyniolika, o ran­kos jau drebėjo, naktimis negalėdavau užmigti. Ėmiau bijoti bet kokių garsų, nebesupratau, kas man darosi, apėmė nevil­tis. Mintys visą laiką sukosi apie tą patį: kaip „susireguliuoti“ išgerti. Nuolat įsiveldavau į muštynes. Kartą po šokių kažkas trinktelėjo kuolu per galvą. Be sąmonės išgulėjau iki ryto. Ry­te nuėjau į polikliniką, paguldė į ligoninę. Čia pradėjau „tau­pyti“ raminamuosius vaistus, rydavau juos didelėmis dozėmis ir „kaifuodavau“ – to jau buvau pramokęs „zonoje“.
Įvyko tai, kas ir turėjo įvykti. Po vienuolikos mėnesių į dar­bą atvažiavo policininkai ir grąžino mane atgal į „lagerį“. Lai­ko, kurį praleidau statybose, neįskaičiavo į bausmės atlikimo terminą, tad vietoje trejų metų atsėdėjau ketverius. „Lagery­je“ geru elgesiu nepasižymėjau, dažnai už alkoholio ir narko­tikų – įvairių vaistų, aguonų, rūkomosios žolės ir kitko, kas sukelia bet kokį kvaitulį, – vartojimą buvau laikomas baudos izoliatoriuje. Bet tada nemaniau, kad turiu problemų dėl alko­holio ar narkotikų: atrodė, gyvenu kaip ir daugelis kitų. Tie, kurie viso šito nevartojo, man atrodė bailiai ir nesuprantami.
1974 metais išėjau į laisvę. Grįžtant į Kauną traukiniu – pasitikti atvažiavo mama – tankiai plakė širdis, jaučiau, kaip esu pasiilgęs ir myliu savo miestą. Tačiau žmonės čia gyveno ramiai ir visai nekreipė dėmesio į mane, nors mano jausmai buvo euforiški. Sesuo jau buvo ištekėjusi, vietos namie dau­giau. Susitvarkiau dokumentus, po kelių mėnesių įsidarbi­nau baldų kombinate. Laisvalaikį praleisdavau pas seserį, jos šešuro sode prie Kauno marių. Viskas buvo gerai, norėjau gyventi tvarkingai, vengiau senųjų draugų. Bet po algos su bendradarbiais nuėjau į aludę, kur sutikau senus pažįstamus -vieni nuo mokyklos laikų, su kitais kartu buvome „lageryje“, Veliučionyse. Pajutau man rodomą pagarbą už nelaisvėj pra­leistus metus.
Išgėrinėti stengiausi labai atsargiai, bet po truputį vėl įjun­kau. Darbe greitai susipažinau su mėgstančiais išgerti ir po darbo vis dažniau atsidurdavau aludėje, o vėliau – prie parduotuvės, kur rinkosi visi mano pažįstami. Nors ir dirbau, prasidėjo kasdienis gėrimas. Po vienuolikos mėnesių už jaunų mokinių praktikantų nugirdymą pasiūlė išeiti iš darbo „pačiam prašant“. Įsidarbinau „Audimo“ fabrike, bet po trijų mėnesių už girtavimą ir pravaikštas turėjau atsisveikinti ir su šiuo darbu. Prasidėjo ištisinis gėrimas – darbo neturėjau, slankiojau nuo vienos parduotuvės prie kitos. Kartą vakare pagiringi stovėjom „ant kampo“, trūko kapeikų buteliui. Paprašėme pro šalį ėjusio žmogaus. Tas nedavė, tad sumušėm, iškraustėme kišenes ir nuėjome gerti toliau. Žmogus atsipeikėjo, pranešė policijai, ši atvažiavo ir surinko mus visus. Vėl byla, vėl teismas. Ga­vau septynerius metus nelaisvės griežto režimo kolonijoje. Teko atsėdėti visą terminą. Per tą laiką neblaivus patyriau trau­mą darbe, netekau dviejų kairės rankos pirštų, gavau trečios grupės invalidumą.
Kai grįžau namo, tėvukas jau buvo miręs. Iš senojo namo mus iškeldino, mama gavo kambariuką Chemijos prospekte -name, pagarsėjusiame geriančių šeimų skaičiumi. Čia galėjai gauti išgerti vos išėjęs į koridorių. Man buvo paskirtas namų arešto režimas – po 22 valandos privalėjau būti namuose. Jei patikrinę nerastų, laukė baudos, o trečią kartą – laisvės atėmi­mas iki dvejų metų. Tai truputį ir prilaikė. Netrukus įsidarbi­nau ketaus liejykloje, bet po mėnesio už pravaikštas atleido. Įsidarbinau „Litekse“, čia irgi ištempiau tik mėnesį. Gėriau vis daugiau.
Įsidarbinau spaustuvėje, „pratraukiau“ gal porą mėnesių. Likęs be darbo vėl ištisai gėriau. Sėdėjau motinos išlaikomas, gėriau kasdien, viską, kas dega (odekolonas buvo prabanga). Prasidėjo haliucinacijos, nemiga, labai sunkiai atsigaudavau. Bandžiau negerti, nes jau pavargau, bet ką daryti – nežinojau. Kartą begeriant buvau sunkiai sužeistas. Vos spėjo išoperuoti ir susiūti, kai ir vėl puoliau gerti. Žaizda pūliavo, bet ir tai manęs nesustabdė. Dažnai atsiguldavau į narkologijos skyrių. Sesers pažįstamo dėka antrą kartą įsidarbinau ketaus liejyklo­je. Užgėrimų periodais, kad neprarasčiau darbo, gelbėdavo nedarbingumo lapeliai, pats guldavausi į psichiatrijos skyrių „nuraminti nervų“. Vaistų veikiamas atsigaudavau. Įtariau, jog su smegenimis kažkas negerai, tiesiog jaučiau, kad esu kitoks nei kiti, ir nemačiau išeities. Tris kartus gulėjau neurologijos skyriuose. Žmona nesiskundė, kęsdama pažeminimus, muši­mą, pinigų pragėrimus. Padidėjo jos jautrumas, ir septynis kar­tus teko pagulėti kitoje psichiatrijos ligoninėje. Jai dar ten bū­nant, gydytojai privertė paduoti pareiškimą skyryboms.
Sesuo nuvedė mane į anoniminių alkoholikų susirinkimą. Mieste grupė veikė jau treji metai, bet aš to nežinojau. Manau, jog atėjau tuo laiku, kai jau nebuvo kur trauktis. Mane pasitiko žmogus su šypsena ir šiltu žvilgsniu. Prasidėjo susirinkimas. Buvo daug žmonių, visi sėdėjo ratu, o už stalo tas pats žmo­gus, kuris mane įleido; jis prisistatė: „Aš esu alkoholikas…“ Buvau nustebęs, nes iš jo drabužių ir veido taip neatrodė. Perskaitė įžangą, kaip tada supratau. Įdėmiai klausiausi, įstri­go keli žodžiai: „Lengvo kelio mums nepavyko rasti… mes stovėjome kryžkelėje…“ Pagalvojau: aš jokio kelio nežinau, o jie žino. Klausiausi, ką jie kalbėjo apie gėrimą, kančias ir ne­viltį, viską supratau ir stebėjausi: iš kur jie tai žino? Jaučiau nepaaiškinamą šilumą ir suvokiau, kad visi šie žmonės išgyve­no tai, kas kelia skausmą mano širdyje. Bet jie apie tai šneka su šypsena, nesmerkdami. Pajutau mažytę viltį, jog dar ne vis­kas prarasta: jei aš čia ateisiu dažniau, sužinosiu, kaip atrasti kelią ir kaip juo eiti, ką daryti, kad nepaklysčiau. Tai atrodė sudėtinga, buvo neramu, ar man pavyks.
Per pertrauką, išklausęs mano nerimą keliančių abejonių, vienas grupės narys pasakė: „Tau reikia tik nepakelti pirmo taurelės ir išbūti blaiviam vieną dieną, pasisaugoti geriančio kolektyvo ir ateiti į kitą susirinkimą. Pabandyk, gal išeis. Man padėjo“. Man atslūgo: juk vieną dieną aš galiu iškentėti!
Kas pasikeitė? Lankydamas susirinkimus įsitikinau, jog esu tų žmonių, kurie negali kontroliuoti savo gėrimo. Jau nebenoriu sau meluoti ir bandyti to, kas išbandyta tūkstančius kartų.
Skyrybų taip pat nebuvo: su žmona susitaikėm ir tebegyvenam kartu. Darbe manimi pasitiki. Pradėjau mokytis gyventi ir tęsiu šį mokslą. Prabudo jausmai sau, žmonėms, gamtai. Dėkingumo, kurį jaučiu, žodžiais nenusakysi. Aš turiu teisę pasirinkti, kaip gyventi, ir gyvenimas įgavo prasmę. Jis ne lengvas, bet gyventi įdomu. Aš esu alkoholikas ir turiu savo gimtąją grupę. Turiu tūkstančius naujų draugų, kurie padeda man gyventi blaivų, ramų ir tvarkingą gyvenimą. Nuo ano pirmo susitikimo man nė karto nebuvo kilęs noras išgerti. O taip – po vieną dieną – tęsiasi jau vienuolikti metai. Tai branginu ir priimu kaip Dievo dovaną, kurią galiu išsaugoti tik dalydamasis savo mintimis su kitais alkoholikais.

Palikti komentarą