Asmeninė legenda

Moteris Smėlynuose

Ir štai pirmoji smėlio griūtis… Įprastas garsas, be jo neprasideda nė viena diena, bet vyras nejučiom susižvalgė su moterimi. Vieną dieną nekasė smėlio – kokios bus pasekmės?.. Nieko ypatingo, pamanė jis, bet vis dėlto sunerimo. Moteris, nuleidusi akis, tyli. Visa savo povyza rodo – jaudinkis kiek nori. Na, jeigu taip – tegu viskas eina po galais, jis nieko neklausinės. Smėlio srautas, susiaurėjęs iki plonutės gijos, vėl išsiplėtė iki obio platumo – ir taip keletą sykių, kol galiausiai nutrūko.
Apskritai visai nebaisu. Jis su palengvėjimu atsiduso. Netikėtai pajuto tvinksėjimą ir peršulį skruoste. Prasta degtinė, apie kurią jis ligi šiol stengėsi negalvoti, staiga ėmė nenumaldomai jį traukti lyg žiburėlis tamsoje. Šiaip ar taip, gerklę suvilgyti ne pro šalį būtų. Kitaip visas kraujas iš kūno išgaruos. Jis puikiai suvokė, kad tai – būsimų kančių sėkla ir kad paskui teks gailėtis, bet nebeįstengė atsispirti geismui. Ištraukė kamštį, pakėlė butelį prie burnos ir ėmė gerti tiesiai iš gurklio. Bet liežuvis vis dar tebebuvo ištikimas sarginis šuo – ėmė tampytis, išsigandęs netikėto įsibrovėlio. Ir jis užsirijo. Tarsi nuo deguonies pertekliaus. Žmogus neatsispyrė pagundai nuryti ir trečią gurkšnį. Geria už kažką siaubinga…
Teko pasiūlyti ir moteriai. Bet ji, žinoma, griežtai atsisakė. Ir tokia mina, lyg jai būtų kas pasiūlę nuodų. Kaip jis ir bijojo, alkoholis, nukritęs į skrandį, tuojau pat lyg ping pongo kamuoliukas pašoko į galvą ir ėmė zyzti ausyse it vapsva. Oda darosi šiurkšti kaip kiaulės. Kraujas genda!.. Kraujas garuoja!
– Kažką reikia daryti! Pačiai turbūt irgi nedidelis malonumas? Virves aš juk atrišau – daryk dabar ką nors!..
– Gerai… Bet jei aš nepaprašysiu atvežti vandens ką nors iš kaimo…
– O argi to negalima padaryti?!
– Tik tada, jei pradėsim dirbti…
– Liaukis juokavusi!.. Na, sakyk… Argi turi kas tokias teises?
Moteris nuleido akis ir kietai sučiaupė lūpas. Na, ką gali daryti? Skaisčiai žydras dangaus lopinėlis, matomas pro patį durų viršų, paliko balzganas ir žvilgantis kaip jūros kriauklės vidus. Sakysim, pareiga – žmogaus pasas, bet kodėl jį turi vizuoti jam tie tipai!.. Žmogaus gyvenimas – ne išmėtytos popieriaus skiautės… Tai kruopščiai subrošiūruotas dienoraštis, rašomas pačiam sau… Vieno pirmojo puslapio vienam egzemplioriui visiškai pakanka… Ir kuriam galui vykdyti savo pareigą tuose puslapiuose, kurie neturės tęsinio… Niekaip neužtektų laiko, jei norėtum būti prie kiekvieno artimo, mirštančio badu…
Velniai rautų, kaip norisi gerti!.. O kiek miršta iš troškulio – jeigu jam reikėtų laidoti visus numirėlius, tai nors ir kiek jis turėtų kūnų, vis vien jų neužtektų.
Prasidėjo nauja griūtis.
Moteris atsistojo ir paėmė šluotą, stovėjusią prie sienos.
– Neužsimanyk dirbti! Juk, rodos, žadėjai?
– Ne, tik nuo antklodės…
– Nuo antklodės?
– Jeigu jūs nė trupučio nepamiegosite…
– Panorėsiu miego – pats viską pasidarysiu!
Staiga lyg susiūbavo žemė – netikėtas smūgis sudrebino visą namą. Ūmai akis aptemdė smėlis, pasipylęs nuo lubų. Štai kas darosi, kai nenukąstas smėlis. Neturėdamas kur nutekėti, jis prasimušė žemyn. Namo sijos ir ramsčiai, slegiami smėlio, gailiai subraškėjo. Bet moteris stebeilijo į viršudurį ir, regis, per daug nesijaudino. Tikriausiai todėl, kad slėgimas atsiliepė dar tik pamatui.
– Niekšai, bjaurybės… Kiek galima?.. Jiems, matyt, viskas niekai…
Kaip daužosi širdis… Rodos, ims ir išlėks tarsi išgąsdintas kiškutis… Nebesitverdama savo urvelyje, įmanytų ji nulįsti bet kur – į burną, į ausis, į žarnas. Seilės pasidarė dar tąsesnės. Bet gerklė išdžiūvo ne ką labiau. Tikriausiai todėl, kad išgėrė degtinės ir šiek tiek apsvaigo. Bet kai tik alkoholis išgaruos, gerklę ims deginte deginti. Ir ugnis jį pavers pelenais.
– Šitaip padarė… ir džiaugiasi… Nė pelės smegenų jie neturi… O ką jie darys, jei aš čia kojas pakratysiu?!
Moteris pakėlė galvą, ketindama kažką sakyti, bet vėl nutylėjo. Pagalvojo turbūt, kad atsakyti neverta. Savo tylėjimu ji tarsi tvirtino, kad visos kalbos tuščios, kad atsakymas tegali būti blogas. Gerai… jei vis, tiek tas pats galas, kodėl gi jam neišmėginti visko, kas tik įmanoma?!
Vyras dar kartą gurkštelėjo iš butelio ir įsidrąsinęs išlėkė laukan. Į akis tvokstelėjo srovė išlydyto švino, jis susverdėjo. Jo pėdose iškart ėmė suktis smėlio sūkuriukai. Va ten jis naktį puolė moterį ir ją surišo… Ten kažkur turi būti užneštas kastuvas. Griūtis, regis, apstojo, bet nuo skardžio į jūros pusę smėlis vis dar nesiliovė žiręs. Tarpais turbūt tą srautą pagriebia vėjas, ir jis, atitrūkęs nuo sienos, plaikstosi ore lyg, audeklo skiautė. Bijodamas, kad nepasipiltų nauja lavina, jis atsargiai ėmė bato galu rausti smėlį.
Neseniai smėlis nugriuvo, vadinas, ieškoti reikia tikriausiai giliau, bet koja už nieko nekliuvo. Statūs saulės spinduliai degino nepakenčiamai. Susitraukę ligi taškelio vyzdžiai… Skrandis, virpuliuojantis lyg medūza… Aštrus skausmas, veržiantis kaktą… Negalima daugiau prarasti nė lašo prakaito… Tai riba. Taip, bet kurgi dingo mano kastuvas?.. Iš tikrųjų, aš jį laikiau rankose kaip ginklą, pasiryžęs kautis… Na, vadinas, jį užpylė kažkur ten… jis ėmė dairytis po duobę ir iškart pamatė vienoje vietoje pailgą, kastuvo formos smėlio krūvelę.
Vyrui užėjo noras nusispjauti, bet jis susitvardė. Visa, kas turi bent lašelį drėgmės, reikia stengtis sulaikyti organizme. Tarp dantų ir lūpų jis šiaip taip atskyrė smėlį nuo seilių ir tik tai, kas buvo prilipę prie dantų, nukrapštė pirštu.
Kambario kampe moteris, nusigręžusi į sieną, kažką daro savo drabužiui. Gal, atleidusi kimono juosmenį, purto smėlį, kurio ten prilindo. Vyras paėmė kastuvą už rankenos vidurio ir pakėlė jį sulig petimi. Ir vos tik nusitaikė ašmenimis į laukuję sieną prie durų…
Jam už nugaros sukliko moteris. Jis smogė kastuvu užguldamas jį visu svoriu. Kastuvas lengvai susmigo į medinę sieną. Nė kiek ne sunkiau būtų smigęs į drėgną vaflę. Iš lauko nuplauta smėlio, siena atrodo lyg nauja, bet iš tikrųjų jau beveik visai supuvusi.
– Ką jūs darote?!
– Sudaužysiu ją į šipulius ir turėsiu iš ko pasidaryti kopėčias.
Išsirinkęs kitą vietą, pamėgino dar kartą. Tas pat. Matyt, moteris teisybę sakė, kad smėlis pūdo medį. Jei supuvusi net ši siena, saulės pusėje, tai galima įsivaizduoti, kokios kitos. Kaip dar tas laužas stovi… Pakrypęs į šoną, lyg viena pusė būtų suparaližuota… Pastaruoju metu, kai imta statyti namus tik iš popieriaus ir plastiko, gal ir būna konstrukcijų, kurios laikosi nežinia kaip…
– Na ką gi, jei lentos netinka, pabandysim skersines sijas.
– Negalima! Liaukitės!
– Tai kas, smėlis vis vien ją greit prislėgs. Nekreipdamas į ją dėmesio, jis užsimojo kirsti į rąstą, bet moteris šaukdama puolė prie jo ir pakibo ant rankos. Jis ištraukė alkūnę ir staigiai pasigręžė norėdamas ją nublokšti. Bet neišlaikė pusiausvyros ir, užuot parmetęs moterį, nuvirto pats. Tučtuojau pašokęs, puolė prie jos, bet jinai įsitvėrė į kastuvą geležiniais gniaužtais. Kas yra?.. Juk jėga ji neturėtų jo įveikti… Jie keletą sykių persirito per aslą, ir tą akimirką, kai jis jau tarėsi ją nugalėjęs ir prispaudęs prie žemės, moteris, stumtelėjusi kastuvu kaip skydu, lengvai nusimetė jį nuo savęs. Ką tu pasakysi!.. Tikriausiai tai dėl to, kad degtinės išgėrė… Ir, jau nepaisydamas, kad jo priešininkas – moteris, jis iš visu jėgų smogė jai keliu į pilvą.
Moteris aiktelėjo ir iškart susmuko. Negaišdamas nė akimirkos, jis šoko ant jos ir prispaudė iš viršaus. Jos krūtinė apsinuogino, ir vyro rankos nuslydo per suprakaitavusį nuogą kūną.
Staiga jos sustingo, kaip būna kine, kai sugenda projektorius. Dar valandėlė – ir grumtynės dėl kastuvo galėjo virsti visai kuo kitu. Bet ji staiga pasakė kimiu balsu:
– O juk miesto moterys visos gražios, ar ne?
– Miesto moterys?..- Jis netikėtai sumišo… Ir atvėso… Pavojus tarsi praėjo… Jis nemanė, kad melodrama gali egzistuoti ir čia, šituose smėlynuose. Bet matyt, nėra tokios moters, kuri, net skėsdama kojas, nebūtų įsitikinusi, kad vyras ją tinkamai įvertins tik tada, jei bus suvaidinta melodrama. Ta graudi ir naivi iliuzija kaip tik ir daro moterį vienašališkos dvasinės prievartos auka… Moters naivumas paverčia vyrą jos priešu.

Moteris Smėlynuose. Kobas Abė  (ištrauka)

Palikti komentarą