Sveikimas

Laiškas moteriai alkoholikei (2-a dalis)

Pakalbėkime šiek tiek apie tave. Pirmiausia apie tai, kaip tu tapai alkoholike. Žinoma, tai atsitiko visai ne todėl, kad tu kokia nors nevykusi ar menkavertė. Medicinos ir psichiatrijos mokslininkai nustatė, kad daugelis žmonių geria dėl patiriamų emocinių sunkumų. Aš žinau dvi moteris, kurios tapo alkoholikėmis, kai neteko savo vaikų, ir daugybę, – po to, kai jų vyrai buvo joms neištikimi. Dažniausiai alkoholikai yra žmonės, kuriems būdinga siekti tobulumo, idealistai. Jie tikisi savo gyvenime pasiekti nepaprastų laimėjimų; nepasiekę svajotų idealų, jie negali ištverti nusivylimo.
Alkoholikai – labai jautrios sąžinės žmonės, nors kitiems ir atrodo priešingai. Jie taip giliai viską išgyvena, kad nepajėgia pakelti stresų ir nerimastingos įtampos. Kai nepermaldaujama sąžinė susiduria su visišku bejėgiškumu ištverti slegiančius rūpesčius, šitai ir skatina nenormaliai gerti. Emociniai konfliktai itin jautriems asmenims tampa tokie nepakeliami, kad jie ieško išsigelbėjimo siekdami galutinai užsimiršti. Kai kurių alkoholikų nevisavertiškumo jausmas, atsiradęs dar vaikystėje, suformuoja kompensavimosi mechanizmą, sudėtą iš nepasotinamo egoizmo – siekimo pagyrų ir sėkmės, bei nuolatinį nepasitenkinimą tuo kas yra. Moterų išpūstas ego reikalauja meilikavimo, pataikavimo, kitais atvejais – nesibaigiančių meilės nuotykių. Kai nusiviliama savo veržimusi į tobulybe, žlunganti moteris ima ir patiki iliuziniais alkoholio pažadais.
Tokia kraštutinė emocinė įtampa, sumišusi su fizine alergija, alkoholiką neišvengiamai stumia į pražūtį. Žmonės geria, kad yra nelaimingi; jie nelaimingi, nes geria. Patekę į šį ydingą sūkurį, jie po kiek laiko nebegali atskirti kas yra priežastis, o kas pasekmė.
Išsigelbėjimo iš šitos nesuvokiamos kankynės kelią turėtų sudaryti gydymas nuo emocinės priklausomybės ir fizinių pasekmių. Psichiatrija ir medicina bendradarbiaudamos yra pasiekusios šiokių tokių rezultatų, tūkstančiais atvejų bandydamos gydyti. Tačiau bandymai pasiekti ilgalaikį rezultatą nedavė jokios naudos. Alkoholikus vadina “medicinos galvos skausmu”, nes taip dažnai gydytojas žino, kad tas sugniužęs, linkęs save naikinti kūnas, kurį jis atgaivina, grįš pas jį po keleto mėnesių lygiai tokios pat ar dar baisesnės būklės.
Tuo pat metu Anoniminių Alkoholikų pasiekimai yra nepaaiškinamai geri. Kai kuriais atvejais viskas vyksta be galo paprastai. Kai visiškai išsenka jėgos, alkoholikai kreipiasi į AA pagalbos, ir nuo tos dienos nebepakelia taurelės. Kiti keletą mėnesių tai bando laikytis programos, tai nustoja. Pažįstu vieną jauną moterį, kuri bandė trejus metus. Net kai kurie anoniminiai alkoholikai, stengęsi jai padėti, jau nebetikėjo. Bet ji atkakliai laikėsi nuomonės, kad galop jai pavyks nustoti gerti. Aną savaitę aš buvau jos trejų blaivių metų jubiliejaus vakare ir mačiau, kaip ji pučia žvakutes ant savo šventinio torto.
Dabar jos nebuvo įmanoma atpažinti, jei lyginsi su tuo laiku, kai ji krūvą metų beviltiškai grūmėsi su alkoholiu. Ji pradėjo gerti devyniolikos. Kai pirmą kartą išgirdo apie AA, ji jau gėrė 8 metus. Ji buvo taip žemai nusmukusi, kad jos šeima nustojo bandyti jai teikti pagalbą. 27 metų moteris atrodė kaip keturiasdešimtmetė – nutukusi, apsileidusi, verksminga. Buvo beveik neįmanoma patikėti žiūrint į tą aukštą liekną merginą elegantiška balta suknele, užpučiančią žvakes, kad ji kaip nors susijusi su nevalyva stora moterimi, prieš trejus metus paskutinį kartą išgėrusia. Neseniai ji ištekėjo už nuostabaus pasiturinčio vyriškio, kuris ją puikiai supranta ir išmintingai ja žavisi, Ji sako, kad jų santuoka pati laimingiausia, ir, nežiūrint kai kurių apribojimų, kurių jie laikosi, aš matau, kad tai tiesa.
Vienas iš AA daromų stebuklų yra tai, jog keičiasi žmogaus išvaizda, lygiai kaip keičiasi jausmai ir mąstymo būdas. Atrodo, kad viskas atsinaujina – nuo kūno ląstelių iki plaukų galiukų. Moterys, kurių kūnai buvo apleisti ir neprižiūrimi, dabar ima rūpintis savo išvaizda, nes, kaip viena man pasakė, “Atrodo, Dievas nupiešė mano portretą iš naujo”. Tai nebuvo perdėta, kai aš sakiau, kad AA nariai patiria daugiau laimės nei kiti žmonės. Iš visų bendruomenių žemėje, kurias man teko matyti, jie, išsigelbėję iš siaubingo alkoholizmo liūno, buvo kupini gyvybingiausio džiaugsmo iš visų. Jie nejaučia nuobodulio ir abejingumo, jų visas gyvenimas atgijo ir dabar turi kur kas didesnę vertę. Ar gali dabar patikėti, kad ir tu galėtum būti tokia nenusakomai laiminga – ir be jokio alkoholio? Ateis laikas, ir žodis “laiminga” tau įgis naujų prasmių. Kas nors, stovintis už durų, kur vyksta anoniminių alkoholikų susirinkimas, dažniausiai girdės iš kambario sklindantį juoką. Tokiu geru juoku juokiasi tik tokie žmonės, kurie atrodė pražuvę ir sunaikinti – ne staigiai, bet per daugelį metų; o dabar jie yra laisvi ir be baimės. Kitaip tariant, tai juokas žmonių, kurie ištiesė Dievui ranką ir dabar jaučiasi saugūs.
Tai yra anoniminių alkoholikų pats pamatas – šis faktas atrodo neįtikimas pasauliui, kurio gyventojai paprastai neišdrįsta patikėti Dievui savo valią kiekvieną dieną. Paprasčiausias dalykas nulemia, ar tu įgysi blaivybę ar ne – tavo noras. Noras pripažinti, kad alkoholis yra už tave stipresnis, ir kad tavo gyvenimas tapo nebevaldomas. Paskui – noras patikėti tavo valią ir gyvenimą Dievui, kaip tu Jį supranti. Tai nelengvai ateinantis noras. Jis neatsiranda, kol tu nepajunti, kad tavo bejėgiškumas pasiekė galutinę ribą. Tai momentas, kur “žmogaus galimybių riba – tai Dievo galimybė”.
Tu suprasi ne iš karto, kad tavo pagalbos šauksmas ir yra malda. Tai įvyks, kai į ją bus atsakyta.
Leisk man papasakoti tau apie vieną atvejį, kaip surado AA viena mano draugė, – pavadinsiu ją Nora (iš tikrųjų jos kitoks vardas). AA garantuoja visišką anonimiškumą, ir nėra jokios priežasties tuo abejoti. Nora – nelaimingas vaikas, ji augo nelaimingoje šeimoje. Jai gyvenime nekaip sekėsi, ir ji nesitikėjo, kad kada nors pasiseks. Ji brendo, tragedijos vyko viena po kitos, ir ji ėmė ieškoti užsimiršimo alkoholyje.
Pirma jos gyvenimo sėkmė buvo meilė, ją abipusiai jautė ir ji, ir jos vyras. Tačiau greitai po to, kai ištekėjo, Nora suprato, kad yra alkoholikė. Iki vedybų ji galvojo, kad geria dėl to, kad yra nelaiminga. Bet dabar, kai buvo laiminga, ji suvokė, kad vis tiek negali negerti. Ji darė visa kas įmanoma, kad tik nuslėptų šią tiesą nuo vyro. Bet jos potraukis alkoholiui buvo toks nevaldomas, kad vos jam rytą išėjus į darbą ji tuoj pat išmesdavo keletą taurelių. (Alkoholikai geria labiau skubėdami nei kiti žmonės.) Kupina neapykantos sau, ji kiauras dienas gulėdavo lovoje. Kai jai imdavo baisiai skaudėti galvą, ji užsidėdavo ledo, bet vos tik pareidavo vyras, ji mikliai patraukdavo ledą ant žanduko sakydama, kad gelia dantį.
Su laiku jos vyras, žinoma, viską suprato. Jis maldavo ją pažadėti, kad daugiau nelies alkoholio, ir ji įtikinėdavo, kad taip ir bus. Bet likusi viena ji vėl negalėdavo susilaikyti. Jos vyras padėjo jai kreiptis į gydytojus, bet tai nedavė jokių rezultatų. Ji atbuvo keletą gydymo kursų sanatorijose, – ir vėl jokios naudos.
Nora visa tai man papasakojo prieš keletą dienų, kai važiavome į mūsų apygardos kalėjimo AA susirinkimą. Ji sakė: “Aš niekada nesėdėjau kalėjime, bet aš viską žinau apie kalinimą vienutėje. Alkoholikas įsistato grotas savo sąmonėje. Jis gyvena už tų grotų tarsi vienutėje”.
Toks košmaras tęsėsi daugelį metų, be jokio vilties spindulėlio. Sykį vairuodama ji padarė avariją. Daktarai pasakė jos vyrui, kad ji neišgyvens. Visų nustebimui ji pasveiko, bet tai jai buvo tarsi dar vienas nelaimingo jos likimo įrodymas, – toks bjaurus buvo tapęs gyvenimas. Pakeliui iš ligoninės į namus vyras jai pasakė, kad ketina ją ilgam išsiųsti į gydyklą – jų abiejų labui. Nora atsakė, kad mielai sutinka – ji per daug mylėjo savo vyrą, kad tęstų jo lėtą kankinimą.
Grįžus namo ir tuoj pat atsigulus į lovą, kaip ji man sakė, pirmą kartą gyvenime ji viduje kreipėsi į Dievą. “Jei Tu mane girdi, padėk man”, – tai buvo viskas, ką ji pasakė. Paskui trumpai užmigo, o kai pabudo, paprašė vyrą, kad iškviestų gydytoją. Vyras paklausė: “Kokį, mieloji?”, mat jos sujauktame gyvenime buvo daug visokių daktarų. Ji pasakė pirmą pasitaikiusią pavarde – gydytojo, kurio nebuvo sutikusi keletą metų. Už pusvalandžio jis jau buvo prie jos lovos. Nuo tada, kai seniau buvo jai bandęs padėti, ir nesėkmingai, jis jau sužinojo apie AA. Dabar jis nedelsdamas paskambino į vietinį AA biurą, ir po valandos pas Norą atvyko moteris – AA narė.
Nuo tada Nora negeria. Ji įsitikinusi, kad tą pačią minutę, kai ji ištarė labai paprastą maldą, į ją buvo atsakyta, ir ji niekada neabejojo, kad dabar yra saugi. Šiandien tai maloni, graži moteris, laiminga ir laisva. Galutinai dingo jos baimė, nevisavertė savijauta ir klaidinantis įsitikinimas, kad jai skirta “bloga lemtis”. Ji myli gyvenimą, yra veikti ir gyvybinga, bet nė vienos minutės neužmiršta, kad ji patikėjo save ir savo gyvenimą Dievo globai. Ji žino, kad yra nepagydoma alkoholikė, ir kad viena taurė nugramsdins ją atgal į tamsą. Ji sako, kad kiekvieną vakarą prieš užmigdama kartoja: “Dėkoju Tau, Dieve, kad šiandien išlaikei mane blaivią”.
Aš noriu tau pasakyti apie tai, kokia pilnutinė yra alkoholio sukeliama alergija kai kuriems žmonėms. Papasakosiu tau istoriją vienos nejaunos moters, pavadinkim ją Džeine, kuri pirmą kartą išgėrė alkoholio, kai jai buvo 59 metai. Tai įvyko belošiant bridžą su naujais kaimynais. Kitiems užteko vieno ar dviejų stiklų punšo, bet Džeinei vis atrodė mažai. Tiesa, dar prieš vakarėlį šeimininkė sumaišė jai keletą kokteilių, nes anai pasirodė juokinga, kad ši nedidukė, padoriai atrodanti senyva moteris taip įnirtingai puola gerti. Kai paskambino jos vyras Džimis, Džeinė elgėsi labai triukšmingai, trikdydama aplinkinius.
Džimis parvedė ją namo, paguldė į lovą, ir ji iškart užmigo. Bet prieš nugrimzdama į miegą pasakė: “Džimi, mes praleidom tai, kas gyvenime geriausia. Rytoj aš tau paruošiu porą nuostabių kokteilių”. Kitą rytą Džeinė skubinai nuvyko į parduotuvę ir nupirko butelį ruginės. Ji ketino išgerti tik vieną taurelę – dėl sveikatos, o kitką palikti kokteiliams, – reikėjo parodyti Džimiui, ką jie yra praradę. Bet po vienos taurelės ji pabaigė visą butelį. Paaiškėjo, kad ji buvo visiškai ir galutinai susiformavusi alkoholikė: vienas lašas išjudino visą krioklį. Nuo tos dienos Džeinė jau turėjo problemų dėl alkoholio, ji visiškai negalėjo savęs kontroliuoti. Iš pradžių atrodė nepaprastai juokinga, kas darėsi su šia nediduke namisėda. Bet nepraėjo nė mėnesio, kai ir Džimis ir ji pamatė, jog moteriškė pateko į rimtą bėdą. Jos sūnūs tiesiog negalėjo patikėti tuo kas vyksta – tai buvo taip neįtikima. Bet dėl jos alkoholizmo nebeliko abejonių, nes daugiau niekas, be kasdienės kvortos, jos nebedomino. Už ją meldėsi jos pastorius; marčios ėmė slėpti nuo jos anūkus; gydytojas išrašė vaistų (anabusą), kad sumažėtų potraukis išgerti. Bet vaistai jos vos nenuvarė į kapus, kadangi, nepaisydama jokių įspėjimų, ji išgėrė alkoholio tuoj pavartojusi vaistus.
Praėjo šešeri siaubingi metai. Kai nebegalėdavo gauti pinigų jokiu kitu būdu, ji eidavo į gatvę ir prašydavo išmaldos. Ji pardavinėjo savo drabužius, vogė iš vyro, netgi buvo įsidarbinusi valytoja kokteilių bare, kad gautų išgerti. Ji buvo visiškame dugne, kai girtą ją paėmė policija už chuliganišką elgesį. Po to ji pati savo noru atėjo j AA susirinkimą. Tai buvo jos sugrįžimo pradžia.
Anoniminių alkoholikų susirinkimas duoda milžinišką patyrimą kiekvienam, net nealkoholikei, kaip aš. Pirmiausia tave nustebins visiškai neformali aplinka. Tu rasi čia pačių įvairiausių žmonių, ir visi, gal tik išskyrus atėjusius pirmą kartą, guviai bendrauja tarpusavyje… Vienintelis grupės išskirtinis bruožas yra visų malonus elgesys ir dėmesingumas kitiems. Susidaro įspūdis, kad žmonės nesidrovi, nieko nesigėdija, neapsimetinėja ir elgiasi taip kaip nori, jausdamiesi toje aplinkoje saugiai.
Anoniminiai alkoholikai man pasakojo, kad jie pirmąkart gyvenime pasijuto kaip namie būtent atėję į tokį susirinkimą. Tai suprantama, nes čia niekas nekritikuoja, nepriekaištauja, neišsišoka, nei kuo nors bjaurimasi. Yra visiškas tarpusavio supratimas, nes visi čia ateinantys nuėjo tuos pačius kančių kelius. Šitų žmonių neapdumsi pasiteisinimais, gudravimais ar melu, kuriuos taip dažnai naudoja alkoholikai. Čia ateina žmonės, kurie tuos dalykus puikiai išmano ir geranoriškai jums apie juos papasakos. Daugelį metų pragyvenus susipainiojus mele ir išsisukinėjimuose, būnant tarp šitų žmonių labai palengvėja. Tai tokia pat atgaiva, tarsi būtum sutikęs naują žmonių padermę, kurios atstovai visai nežino niekšiškumo ir netikros savimanos. Tarsi būtum kambaryje, pilname žmonių, su kuriais bendrauti – lyg susitikti su kitu savimi. Tu suvoki, kad gali jais pasitikėti, atverdamas save ir iš geros, ir iš blogosios pusės, nesibaimindamas pasmerkimo ar gėdos.
Susirinkimai vyksta labai paprastai. Pavyzdžiui, Kalifornijoje gali vykti toks susirinkimas: iš pradžių skaitomas Anoniminių Alkoholikų knygos skyrius “Kaip tai veikia”. Tada vienas iš narių, savanoris, imasi vesti susirinkimą. Jis gali pradėti žodžiais: “Labas vakaras, bičiuliai. Aš esu alkoholikas”. Truputį papasakojęs apie save, jis pristato kurį nors žmogų, norintį apsakyti savo istoriją. Kiekvienas kalbantysis pasakoja, koks jis buvo, koks yra dabar, ir koks buvo jo kelias nuo ano gyvenimo iki dabartinio. Kalbama kiek galima atvirai, dažnai su jumoru. Alkoholikas, dalyvaujantis pirmą kartą, paprastai patiria didelį palengvėjimą girdėdamas kalbant apie visus tuos baisumus, apie kuriuos paprastai kalbama veidmainiaujant ir pašnibždomis, o čia – visai paprastais žodžiais, ir pajuokaujant. Užslopinti jausmai ir savigrauža – visa tai, ką mes sau skausmingai prisipažįstame, – tirpsta kaip žvakė, kai veikia ši paprasta terapija.
Kai aš anonimų klausiu, kaip jie gali juoktis ir šaipytis iš savo išgyventų kančių, jie atsako: “Matai, visa tai buvo ne su manim, o su mano senu priešu”. Tai ir yra geriausias būdas visiškai nutraukti ryšius su savo praeitimi, kokį tik kada nors žinojo psichoterapija. Praeitis atrodo kaip nesibaigiančios pagirios, bet kai pasitraukia, jos nebelieka nė ženklo, nė pėdsakų.
Susirinkimas baigiamas tylia malda. Paskui visi atsistoja ir kartu sukalba “Tėve mūsų”. Nesutikau nė vieno, kurio tai nesujaudintų iki sielos gelmių. Po to geriama kava, valgomi saldumynai ir valandėlę draugiškai pasikalbama. Daugelis alkoholikų yra “iškritę” iš socialinio gyvenimo, ir AA pasiūlo jiems puikią ir nesunkiai įgyvendinamą galimybę vėl įgyti draugų ir “būti tarp savų”.
AA susirinkimai vyksta kasdien (daugumoje didelių miestų ir dieną, ir vakare). Paprastai juose dalyvauja truputį daugiau vyrų, negu moterų. Rengiami ir atskiri susirinkimai, skirti tik vyrams, – kartais jie laisviau jaučiasi, kai greta nėra moterų; ir moterų susirinkimai, pavyzdžiui, kokį rytą ar popietę.
Be įprastų susirinkimų, daugelyje miestų veikia klubai, kur bičiuliai gali drauge papietauti, palošti bridžą, paskaityti žurnalų ar tiesiog šiaip pasišnekučiuoti (tai vienas iš mėgstamiausių alkoholikų užsiėmimų – po daugelio metų neišsikalbėjimo). Beveik visada alkoholikai draugingi žmonės, jie skaudžiai išgyvena, kad yra nutrūkę jų normalūs ryšiai su aplinkiniais. Dabar jie vėl nuoširdžiai gali išreikšti savo pasitikėjimą kitais, ir vėl susigrąžina pasitikėjimą jais pačiais.
Alkoholizmas – nepagydoma liga. Kas ja serga, jau niekada negalės grįžti prie “socialaus gėrimo”. Alergija alkoholiui išlieka visą gyvenimą, bet būnant su AA dėl to nėra ko nerimauti. Nėra reikalo bėgti nuo alkoholio ar vengti tų, kurie geria normaliai. Tereikia sergėtis nepakelti pirmos taurelės – niekada, per visą gyvenimą. Anoniminiai alkoholikai šypteli: “Negerk pirmos taurės, ir niekada nebus antros”. Tai įmanoma, jei susitelksi gyventi tik tą dieną. Anoniminiai alkoholikai stengiasi gyventi Dievo akivaizdoje, ir šis artimas ryšys daugelį problemų, kažkada kėlusių grėsmę ir sugriovusių gyvenimą visose jo apraiškose, galop tampa išsprendžiamos, ir viskas ima taisytis tarsi savaime.
Mano nepažįstama drauge, jei tu iki čia perskaitei mano laišką, tu turėjai pajusti, kad aš tavęs nesmerkiu. Meilę, kurią tau jaučiu, jaučia ir tūkstančiai kitų. Viskas, ką tau dabar reikia padaryti – priimti tą meilę, ji laukia būti paversta pagalba tau. O pagalba šalia – tereikia tuoj pat pakelti telefono ragelį.
Telefonų knygoje rasi numerį – pasižiūrėk ties A raide. Paprašyk, kad pas tave ateitų kuri nors moteris. Nėra būtina kam nors pasakoti apie šį tavo žingsnį. Kai moteris ateis, tu neprivalėsi jai pasakoti savo skausmingų išgyvenimų, iš viso galėsi nieko nesakyti. Ji ir taip viską žino, dar ir daugiau, nei tu pati apie save. Nes ji nuėjo tą patį kelią kaip ir tu, gal ir dar sunkesnį. Ta moteris grįžo į blaivų, normalų gyvenimą, ir jai jis taip pat atrodė absoliučiai nepasiekiamas.
Jeigu kas nors iš to, ką čia kalbėjau, tave liečia, gal tu man parašysi ir papasakosi. O geriausia bus, jei surasi kitą moterį, kuriai to reikia, ir papasakosi jai. Telaimina tave Dievas.

MARGARET LEE RUNBECK
Autorių teisės priklauso THE HEARST CORPORATION

Palikti komentarą