Priklausomiems

Klensi Imslend, alkoholikas iš JAV, blaivus nuo 1958…

Klensi Imslend, alkoholikas iš JAV, blaivus nuo 1958. Šiemet (2011) AA konferencijoje jis kalbėjo taip.
„Baigdamas perskaitysiu jums tai, ką parašė mano draugas Australijoje. Šiaipjau neskaitau niekada ir nieko, bet šįsyk tebūnie išimtis. Tiesiog paklausykite. Tai vadinasi „Mes alkoholikai“.
Mes mirdavom nuo plaučių uždegimo išnuomotame kambaryje, ir po kelių dienų mus surasdavo, nes žmonės skundėsi, kad dvokia. Mes mirdavom po tiltais, ir niekas negalėdavo pasakyti, ar tai savižudybė. Mes ir patys nežinojome. Gerai pasvėrus, visada savižudybė. Mes mirdavom ligoninėse, kamerose, taip ir nesuprasdami, ar esame kuo nors kalti ar ne. Mes lankėmės pas dvasininkus, ir jie palaikydavo mus, siūlydavo melstis. Jie siūlė eiti ir daugiau nenusidėti. Ir mes ėjome. Ir mirėme lovose. Mirėme tramdomuose marškiniuose, apimti baltosios karštinės ir regėdami košmarus. O žinote, kas baisiausia? Baisiausia, kad niekas žalio supratimo neturėjo, kaip labai mes stengiamės. Mes lankėmės pas gydytojus, ir jie duodavo mums vaistų, kuriais patys netikėjo ir kurie vimdo išgėrus alkoholio. Kartais jie tik purtydavo galvą ir siųsdavo mus pas bepročius. Paskui mus išleisdavo iš psichuškės, pripumpavę raminamųjų ir migdomųjų. Daktarai mums siūlė gerti saikingai. Ir, Dievas mato, mes bandėme, mes stengėmės. Ir mes mirėme. Su sulaužytu žandikauliu, surištu vielomis, mirėme paspringę savo vėmalais. Mes mirėme po automobilio ratais, po arklio kanopomis, mirėme subadyti peiliu arba po sugėrovų kojomis. Mes mirėme gėdingai. Baisu, nes mes labai stengėmės, jog taip neatsitiktų, gal nė patys nežinome, kaip labai stengėmės. Bet mūsų pastangos niekam nerūpėjo. Galbūt mums atrodė, kad per mažai stengiamės. Taip ir mirėme, nesuprasdami, kaip kitaip reikėjo stengtis. Kai iš nevilties ryžomės ieškoti pagalbos, tai ėjome pas žmones su titulais, tikėdamiesi, kad jie žino paslaptį, kurios mes nežinome. Jie mokyti, jie profesionalai, jie padės. Net į galvą neateidavo bauginanti tiesa, kad niekas negali padėti.
Mes mirėme iškritę iš kažkelinto aukšto, nušokę nuo tilto, įsikišę medžioklinio vamzdį į burną. Mirėme dykvietėse be žmonių, mirėme surištomis rankomis, be atleidimo tų, kuriuos apgavome. Mes mirėme prakeikti, paniekinti, palikti visų. Moterys irgi mirė – pažemintos ir sutryptos, nes moterys reiklesnės sau. Bet mes stengėmės, tai tiesa, kurią žinom tik mes. Mes mirėme neapraudoti ir nesuprasti. Nereikalingi. O į kiekvieno mirusio vietą stodavo šimtas norinčių numirti. Trokštančių numirti. Užmiegančių vakare su viltimi neprisikelti. Nes tai jau ne gyvenimas. Mes buvome tikri: niekas nepasikeis, nes negali pasikeisti.
Bet vieną kartą viename Niujorko viešbutyje atsitiko tai, kas vadinama dvasiniu nušvitimu. Alkoholikas tarė: „Radau išeitį“. Ir tai buvo beveik tiesa. Žmogus nusprendė: „Aš turiu pasidalinti atradimu“. Jis stengėsi kaip įmanydamas, bet mes jo neišgirdome. Mes tebemirėme. Mes mirėme nuo pakutinės cigaretės, uždegusios čiužinį. Mes norėjome tik nusiraminti, o sudegėme. Sako, mes uždusome anksčiau nei sudegėme, taip kad nieko nepajutome. Nebloga išeitis šitaip numirti. Tiesa, kartais sudega ir šeima…
Ir dar vienas žmogus iš Niujorko žinojo išeitį (beje, tai Oksfordo grupės įkūrėjas). Bent manė, kad žino. Jis bandė maldomis sugrąžinti mums sveiką protą. Bet tai nepadėjo, nes malda alkoholiką glumina. Tačiau žmogus stengėsi padėti. Stengėsi kaip galėdamas. O mes mirėme ir mirėme. Vienas po kito ėjom pas jį, žadėjom ir apvylėm. Mes visada taip darom – žadam ir netesim. Mumis tiki, o mes išduodame. Kiekvieną kartą, kai jau atrodė, kad visa, kas blogiausia, įvyko, atsitikdavo dar blogiau. Ir taip tęsėsi tol, kol į viešbučio fojė nepažvelgė diena. Tai atsitiko ne Romoje, ne Mekoje, ne Dubline ir ne Bostone. Tai atsitiko Akrone, Ohajo valstijos miestelyje. Atėjo diena, ir alkoholikas tarė: „Man reikia kito alkoholiko, ir man jo reikia ne mažiau kaip ir jam manęs.“ Mįslė įminta, išeitis yra. Po daugybės metų radosi galimybė perduoti žinią – išeitis yra. Dabar mes neiname pas kunigus, pas daktarus, pas žmones garsiomis pavardėmis. Jie ne ką tegali. Dabar mes einame vieni pas kitus. Einame pas tuos, kurie jau buvo ten, kur eita šimtmečius. Mes stengiamės. Mes galime nemirti.“ 

Palikti komentarą