Mėgstantiems

Kiekvienas konjakas yra brendis, bet ne kiekvienas brendis yra konjakas

Terminas “brendis” kilęs iš olandų kalbos. Olandų pirkliai, labai apsukrūs vyno prekyboje nuo senų laikų, viduramžiais  distiliavimo būdu iš vyno išvarytą  spiritą pavadino “brandevijn” – “degintas vynas”.

Kiekvienas spiritas, nesvarbu iš ko padarytas, yra  “degintas”, t.y. distiliuotas. Spiritas iš ko tik nedaromas. Iš vynuogių, vaisių, grūdų ar bulvių, cukrašvendrių, agavų ir dar kitokios žaliavos. Tačiau padarytas grynas spiritas naudojamas tik medicinai ir techniniams reikalams. Kad būtų galima gerti, spiritas įvairiais būdais taurinamas. Jo gėrimų įvairovė nuostabi. Iš vynuogių spirito daroma: konjakas, armanjakas, markas, grappa, orucho, metaxa, rakija. Iš vaisių spirito: eaux de vie , kalvadosas, arakas, cherry brandy, kiršas, palinka, slivovica. Iš grūdų ar bulvių spirito: vodka, degtinė, šnapsas, akvavitas, viskis. Iš kitos žaliavos spirito: džinas, romas, tekila, meskalis ir kt.

Ilgainiui praktikoje nusistovėjo terminas – “brendis”. Tai gėrimas, padarytas tik iš vynuogių spirito, atskiesto distiliuotu vandeniu, kad būtų ne toks stiprus ir geresnio skonio. Bet prieš tai spiritas praeina ilgą taurinimo kelią. Tik to kelio pabaigoje jis tampa brendžiu. Jeigu jis neturi  savo pavadinimo, vadinamas tiesiog “brendžiu”. Garsiausias iš brendžių turi savo pavadinimą, rodantį jo kilmę. Tai konjakas, nes kilęs iš Konjako (Cognac) rajono. Ilgai jis buvo vadinamas “Konjako brendžiu”. Nuo 1909 m., kai Prancūzija paskelbė, kad konjaku gali būti vadinamas tik Konjako rajone padarytas brendis, jis bevadinamas tik vienu žodžiu. Savas pavadinimas taip atskiria konjaką nuo brendžio, kad kasdienybėje mes jų nebesusiejame, nors jie yra vieno kraujo. Iš to ir kilęs prancūzų posakis: “Kiekvienas konjakas yra brendis, bet ne kiekvienas brendis yra konjakas”. Žinoma, konjaką išaukština jo gamybos technologija.

Kuo skiriasi brendis

Pirmiausia brendžio kokybę lemia žaliava – vynuogės. Iš pirmo žvilgsnio atrodo keista, bet tai aksioma: iš geriausiam vynui naudojamų veislių gero brendžio nepadarysi. O geriausias brendis išeina iš vynuogių, duodančių rūgštų ir šiurkštų vyną. Tinkamiausia veislė  Prancūzijoje – baltoji Ugni Blanc. Jos aštrus rūgštumas naudingas ilgai laikyti statinėje. Tik iš jos daromas  konjakas. Ispanijoje brendis daromas iš panašių savybių turinčios  Airen veislės. Tačiau kitoks brendis daromas ir iš kitų veislių, net raudonųjų. Antra lemianti sąlyga – tai laikymas statinėje. Nuo jo priklauso brendžio aromatai ir skonis. Iš statinės brendis išsineša cinamono, riešutų, imbiero, pipirų, karamelės, medaus, slyvų, šokolado, tabako, sūrių tonus, kurių suderinimas ar nederėjimas parodo gerą ar prastą brendį. Iš kokio ąžuolo padarytos statinės, kokio amžiaus, kiek laikoma – visa tai atsispindi gėrimo aromate ir skonyje.

Palikti komentarą