Asmeninė legenda

Išryškėję amžinybėje

Vos tik suvokę save šiame pasaulyje, mes imame kažko trokšti. Mes trokštame žaislų, saldumynų, trokštame niekada nesiskirti su artimais žmonėmis, vėliau trokštame gražių daiktų, pinigų, trokštame mylėti ir būti mylimi. Mūsų troškimai vis didėja ir mes imame geisti jau labai gražių daiktų, -pačių gražiausių – jau labai daug pinigų… Norime turėti mylimus žmones ir valdyti juos taip, kaip trokštame valdyti turtą. Jeigu mums nesiseka, pradedame geisti keršto tiems, kurie mūsų norams kliudo. Pamažu norai apima visą mūsų gyvenimą, jie tampa visos mūsų veiklos impulsu, o kartais ir nuopuolio arba nelaimės priežastimi. Kad taip neatsitiktų, pravartu būtų norus persijoti per sąžinės ir amžinųjų žmogiškų vertybių sietą ir prie troškimų „paimti“, „gauti“, „turėti“, „įsigyti,“ pridėti dar ir „atiduoti atiduoti atiduoti“. Ir jeigu pirmieji mūsų siekiai įstrigs prie mūsų galimybių ribos, vėlesnieji pasieks realybę ir sutviskės joje nenumatyto grožio spalvomis, visiškai kompensuodami pirmųjų neišsipildymą.
Taigi: mes trokštame. Trokšta mūsų kūnai, mūsų protai, mūsų Ego. Mūsų Ego nešioja mus tarsi nesutramdytas žirgas neįgudusį raitelį… Nesigėdykime to. Garsus Mokytojas iš Indijos Svami Vivekananda sakė: „Nesmerkite net didžiausios savo aistros, nes tai yra laiptelis, kurį peržengę jūs kylate aukštyn“. Ir kada nors, savo gyvenimu išmatavę kiekvieną kelio į sėkmę ar į nesėkmę pėdą, mes pamatysime, ar tai tikrai verta pastangų, suvoksime žmogiškąją tuštybę, išryškės mūsų laiko ir mūsų troškimų vertė. Ir atsigręžę į didelį lyg pati amžinybė, bet be gailesčio mūsų pasiekimams laiką, kuris sutriuškina ir dalį mūsų gyvenimo prasmės, mes trokšime tik vieno – netapti be prasmės ir be pėdsako išnykstančiais šiame nuostabiame pasaulyje, kuris mus priėmė ir kurį palikti turime tauriai ir kilniai, nepaniekinę jo, nesutapatindami jo harmoningo įvairialypiškumo su daiktais ir negyva materija, kuri taip dažnai mums užstoja pasaulio grožį ir švelnumą.
Bet tas, kuris valdo laiką, mūsų negirdi. Mes niekada į jį nesikreipiame. Mes su juo nesitariame. Kai troškome daiktų, sėkmės, meilės, netgi – kūrybos, mes to trokštame tarsi patys sau ir per save. Tarytum mes patys būtume visų savo norų išsipildymo šaltinis, tarsi mūsų niekas neribotų, o šių troškimų neišsipildymas neturėtų jokio gilesnio preteksto. Ir ką mes kaltiname tada? Vieni kitus? Aplinkybes? Likimą?
Bet prisiminkime štai ką, – kai troškome ką nors pakeisti savo gyvenime į gerą, į nuostabią pusę ir tai nepavyko, – ar mes troškome melstis? Kai siekėme to, kas mums atrodė gyvybiškai būtina? Mes kovojome su aplinkybėmis, su laiku, su galimybėmis… Bet ar prašėme kieno nors pagalbos? Ir ar mokėjome prašyti pagalbos sau? Ir kas mums gali padėti?
Ir dar – kas iš mūsų šiandien trokšta melstis?..
Ir apskritai – ar šiandien kas nors dar trokšta melstis? Ar yra, kas trokštų ne valdyti, o tarnauti, ne atsiskirti nuo aplinkos ir išsiskirti, pabrėždamas savo iliuzinę nepriklausomybę, o būti vienybėje su Juo, su laiko Valdovu, su visų priežasčių Priežastimi, Amžinybės namais?.. Su mūsų akimi nematomu, su neaprėpiamu protui, račiau su tuo, kuris absoliučiai visus reiškinius ir viską, kas tik gali egzistuoti, sujungia į bekraštę, tačiau vieningą visumą ir palaiko tvarką bei dėsnius nenusakomoje tos visumos dalių įvairovėje. Su tuo, kuris skatina vyksmą, tapsmą, kitimą ir pats juo kartu yra. Kuris išreiškia save bet kuria forma, bet kuriuo garsu, bet kuria ir kiekviena gyvybe ir materijos apraiška. Kuris lemia ir užtikrina evoliucijų ratus vieną po kito iki begalybės nuo mineralo iki Jo paties, pervesdamas per visus būvius, visus sąmonėjimo ir dvasingumo lygius visose Galaktikose ir kiekvienoje Galaktikos vietoje. Su Tuo, kurį visos mums žinomos religijos per amžius vadino Dievu ir niekam nepavyko paneigti, taip pat apčiuopiamai įrodyti, kadangi mokslas vis labiau tampa materijos belaisviu. O žinome, kad neįmanoma pažinti to, ko neturi savyje, ko nesi patyręs; ir mažas pinigėlis nukritęs į Žemės dulkes, jei mokėtų, tikriausiai sušuktų: «Sveika, Žeme, kaip aš džiaugiuosi, kad tu tokia minkšta ir nė kiek ne didesnė už mane“, nes pažintų ją tik savimi, prisiglaudusiu prie žemės.
Koks prasmingas garsusis paradoksas: „Neieškotum manęs, jei nebūtum jau radęs…“ Nuo to mažo prisilietimo prasideda ieškojimas, – o kas gi toliau?

Vidmantė Jasukaitytė „Galgotos vynuogės“ (ištrauka)

Palikti komentarą