Mano istorija

Girtuoklis iš Europos. Alus ir vynas nebuvo išeitis

GIRTUOKLIS IŠ EUROPOS
Alus ir vynas nebuvo išeitis

AŠ GIMIAU EUROPOJE, tiksliau, Elzase, neseniai tapusiame Vokietijos dalimi. Tiesą sakant, užaugau su dainomis ir pasa­komis, kuriose buvo minimas „geras Reino vynas“. Tėvai ke­lmo padaryti iš manęs dvasininką. Keletą metų lankiau pran­ciškonų mokyklą Bazelyje, Šveicarijoje, čia pat už sienos, maž­daug šešios mylios nuo namų. Buvau uolus katalikas, bet vie­nuolio gyvenimas manęs neviliojo.
Labai anksti tapau pakinktų meistro pameistriu ir gerai iš­mokau apmušėjo amato. Kasdien išgerdavau apie kvortą vyno. Ten, kur gyvenau, toks kiekis buvo įprastas dalykas. Vyną gėrė visi. Tiesa ir tai, kad retai kas pasigerdavo. Iš paauglystės prisimenu tik keletą žmonių, dėl kurių kaimas užjaučiamai linguodavo galvas. Kartais pykčio pagauti kaimynai tuos, kurie gėrė pernelyg daug, vadindavo – „tas nepataisomas girtuoklis Henris“ ar „tas girtuoklis Žiulis“. Be jokių abejonių, jie buvo mūsų kaimo alkoholikai.
Kartu su bendraamžiais buvau pašauktas į privalomąją ka­rinę tarnybą; atsidūriau kareivinėse Vokietijoje; dalyvavau kare Kinijoje. Tuomet pirmą kartą buvau taip toli nuo namų. Sve­timuose kraštuose daugelis saikingai išgerdavusių kareivių pa­bandė naujų ir stiprių gėrimų. Taigi kartu su jais mėgavausi viskuo, ką turėjo pasiūlyti Tolimieji Rytai. Negaliu sakyti, kad tada ėmiau jausti potraukį stipriems alkoholiniams gėrimams. Kai grįžau į Vokietiją, pasirūpinau baigti įgyti amatą, ir toliau gėriau vietinį vyną, kaip čia buvo įprasta.
Daugelis mano šeimos draugų emigravo į Ameriką, todėl būdamas dvidešimt ketverių nutariau, kad Jungtinės Valsti­jos teikia tokių galimybių, kokių niekad nerasiu gimtajame krašte. Atvykau tiesiai į pramoninį, sparčiai augantį miestą Vidurio Vakaruose – nuo to laiko beveik visada ten ir gyve­nau. Mane šiltai sutiko pirmiau atvykę jaunystės draugai. Savaitėmis linksminausi ir vaišinausi didelėje to miesto elza-siečių kolonijoje, ūžiau su vokiečiais jų saliūnuose ir klubuo­se. Greitai pamačiau, kad amerikietiškas vynas labai prastas, todėl ėmiau gerti alų.
Mėgau dainuoti, todėl įstojau į vokiečių dainavimo draugi­ją, įsikūrusią patogiame klube. Ten sėdėdavau vakarais. Su draugais dainuodami senas, mums visiems žinomas dainas, maloniai prisimindavome „senąją gimtinę“. Lošėme papras­tus kortų lošimus iš alaus ir išgerdavome jo labai daug.
Tuo metu galėdavau užeiti į bet kurį saliūną, išgerti vieną du bokalus alaus ir išeiti kaip niekur nieko. Neturėjau jokio noro žūtbūt sėdėti prie stalo ir gerti visą rytą ar dieną. Tikra tiesa – tuo metu aš buvau vienas iš tų, kurie gali gerti arba negerti. Mano šeimoje niekuomet nėra buvę girtuoklių. Esu kilęs iš geros šeimos: joje vyrai ir moterys visą gyvenimą vartojo vyną kaip atsigėrimą. Jei atsitiktinai ypatingomis progomis ir prisigerdavo, kitą rytą keldavosi it eidavo prie savo darbų.
Atėjo sausojo įstatymo laikai. Gerbdamas šalies įstatymus, paklusau jų leidėjų valiai ir visai lioviausi gėręs – ne todėl, kad maniau tai esant žalinga, o dėl to, kad negalėjau gauti išgerti to, ką buvau įpratęs. Visi prisimena – pirmaisiais mėnesiais įsigaliojus įstatymui labai daug vyrų, anksčiau išgerdavusių porą bokalų alaus kasdien ar retsykiais išlenkdavusių viskio, išvis liovėsi gerti alkoholį. Vis dėlto daugeliui tai truko neilgai. Labai greitai supratome, kad prohibicija nėra veiksminga. Spar­čiai plito namų bravorai, vyrai pradėjo karštligiškai ieškoti senų vyndarystės receptų knygų.
Tačiau aš neragavau beveik nieko apie dvejus metus, ėmiausi savo verslo ir atidariau čiužinių gamyklą, kuri šiandien yra svarbi mūsų miesto pramonės įmonė. Čia puikiai klojosi, se­kėsi ir apmušimo darbai. Atrodė, būdamas vidutinio amžiaus tapsiu finansiškai nepriklausomas. Tuo metu jau buvau vedęs ir išsimokėtinai pirkęs namą. Kaip daugelis imigrantų, norė­jau prasimušti ir praturtėti, todėl buvau laimingas ir paten­kintas matydamas, jog mano pastangas vainikuoja sėkmė. Žinoma, ilgėjausi senų gerų laikų, bet nejaučiau jokio pot­raukio net alui.
Mano draugai, sėkmingai verdantys naminį alų, kviesdavosi į svečius. Nutariau, kad jei šiems vyrukams pavyko, ir aš galė­čiau pasigaminti alaus. Taip ir padariau. Netrukus išmokau daryti gana gerą, kokybišką stiprų alų. Žinojau, kad naminis alus kur kas stipresnis už tą, prie kurio buvau pripratęs, tačiau niekuomet neįtariau, jog nuolat jį gerdamas įgysiu polinkį stip­resniems gėrimams.
Netrukus ir šiame mieste, ir kitur atsirado alkoholio kont­rabandininkų. Mano verslas ėjosi puikiai. Važinėdamas po miestą dažnai sulaukdavau kvietimo užeiti į barą, nelegaliai prekiaujantį alkoholiu. Pro pirštus žiūrėjau į savo varomą na­minę, taip pat ir į kontrabandininkų verslą. Kuo toliau, tuo labiau įpratau tvarkyti verslo reikalus nelegaliuose baruose. Po kurio laiko man jau nebereikėjo teisintis, kad tai reikalinga tvarkyti verslui. Paprastai tuose baruose pardavinėdavo viskį. Alus buvo pernelyg nepatogu; jo negalėjai laikyti ąsotyje po prekystaliu, kad įstatymo sergėtojams pasirodžius išpiltum lauk. Tuo metu gėriau visiškai kitaip nei iki tol. Jau seniai turėjau polinkį į stiprius alkoholinius gėrimus, sužinojau, kas yra pykinimas ir galvos skausmai, kokių dar nebuvau paty­ręs, tačiau viską iškentėdavau – kaip ir senais laikais. Pa­laipsniui kančios tapo tokios, kad rytais tiesiog būtinai turė­davau išgerti – dėl sveikatos.
Ėmiau gerti periodiškai. Buvau išstumtas iš verslo, kurį pats sukūriau. Man liko tik apmušimo darbai dirbtuvėlėje už namo. Žmona labai dažnai priekaištaudavo matydama, kiek praran­du versle dėl savo „periodiškumo“. Ėmiau temptis butelius pas save, kruopščiai slėpdavau juos namuose ir dirbtuvėlėje. Patyriau viską, ką patiria visi alkoholikai, nes tuomet jau tik­rai toks buvau. Kartais išsiblaivęs po kelių savaičių užgėrimo dorai apsispręsdavau liautis. Ryžtingai pildavau lauk pilnas pintas ir daužydavau butelius, tvirtai pasiryžęs niekada dau­giau nebegerti. Ketinau susitvarkyti.
Po keturių penkių dienų jau naršydavau po namus ir darbo vietą ieškodamas butelių, kuriuos sudaužiau, ir kvailindamas save dėl to. Mano „periodai“ dažnėjo. Pasiekiau ribą, kada norėjau gerti ištisai, o dirbti kiek galima mažiau – tiek, kiek būtina šeimos poreikiams. Kai tik patenkindavau šeimos reik­mes, visą kitą uždarbį išleisdavau alkoholiui. Aš žadėdavau padaryti darbus ir niekada jų nepadarydavau. Klientai ėmė manimi nepasitikėti. Išsaugojau verslą tik todėl, kad buvau kvalifikuotas ir, visų manymu, puikus meistras. „Neprilygsta­mas, kai yra blaivus“, – sakydavo klientai, todėl vis dar turė­jau užsakymų. Smerkdami mano įpročius, jie žinojo, kad galų gale sulaukę atlikto darbo, atsiims jį puikiai padarytą.
Aš visada buvau geras katalikas, galbūt ir ne toks atsidavęs, koks turėčiau būti, bet dažnai lankiausi pamaldose. Niekuomet neabejojau Aukščiausiojo egzistavimu, tik dabar pastebėjau, kad nebevaikštau į bažnyčią, kurios chore seniau giedojau. Deja, neturėjau jokio noro pasitarti su kunigu dėl savo gėrimo. Iš tiesų bijojau su juo apie tai kalbėti, nes baiminausi iš jo lūpų išgirsti tiesą. Kitaip nei daugelis katalikų, kurie dažnai pasiža­da tam tikrą laiką – metus, dvejus ar visą gyvenimą – negerti, niekad nenorėjau pasižadėti kunigo akivaizdoje. Galų gale su­vokęs, kad alkoholis mane valdo, panorau liautis. Mano žmona užsakė paštu reklamuojamų vaistų nuo alkoholio priklauso­mybės ir sugirdydavo juos su kava. Net pats buvau jų įsigijęs ir išbandęs. Nė vieni vaistai nepaveikė.
Tuomet įvyko tai, kas mane išgelbėjo. Manęs atėjo aplan­kyti alkoholikas, jis buvo gydytojas. Nepamokslavo. Tiesą sakant, kalbėjo man labai suprantamai. Nieko nesiteiravo, išskyrus vieno: ar esu užtikrintas, kad tikrai noriu liautis gerti. Kuo nuoširdžiausiai pasakiau, kad esu tuo tikras. Net tuomet jis nesileido išsamiai aiškinti, kaip jis ir kiti alkoholikai, su kuriais bendrauja, įveikė bėdą. Jis tik pasakė, kad kai kurie iš tų alkoholikų norėtų mane aplankyti ir pasikalbėti.
Tuo metu šis gydytojas buvo perteikęs savo žinias tik keliems vyrams – daugiausiai keturiems ar penkiems. Dabar jų priskai­čiuotume daugiau nei 70. Kaip vėliau supratau, tai buvo dalis jo gydymo metodo: pasiųsti vyrus aplankyti mane, kalbėtis su kitais norinčiais mesti gerti alkoholikais. Jis įkvėpdavo juos sa­vo dvasia – jie buvo pasirengę eiti bet kur ir bet kada. Būdamas gydytojas, jis gerai žinojo, kad ši misija ir pareiga suteiks jiems jėgų, – kaip vėliau jų suteikė ir man. Šių žmonių apsilankymai iškart padarė įspūdį. Pamokslavimas ir maldos beveik neveikė, bet iš jų aš tučtuojau užsigeidžiau sužinoti daugiau.
Mačiau, kad jie blaivūs. Trečiasis mane aplankęs vyras buvo vienas geriausių savo kompanijos verslo plėtros specialistų. Per kelerius metus iš atsakingo darbuotojo jis buvo virtęs ap­gailėtinu tipu. Vis dar lankėsi geresniuose baruose, bet tai ne­kėlė džiaugsmo nei baro savininkui, nei klientams. Jis man pasakojo, kad tuo laiku, kai rado atsakymą, buvo beveik pra­radęs savo verslą.
„Tu išbandei daugelį žmonėms žinomų būdų, bet jie nepa­siteisino, – sakė jis. – Nieko nelaimėsi tol, kol nepabandysi Dievo kelio“.
Dar niekada nebuvau girdėjęs, kad būdas pasveikti būtų išdėstytas tokiais žodžiais. Keliais sakiniais jis paaiškino apie Dievą taip, kad Jis man tapo asmeniškas, parodė Jį kaip mani­mi, alkoholiku, besirūpinančią esybę. Viskas, ko iš manęs rei­kia-tai noro eiti Jo keliu. Kol juo eisiu, pajėgsiu įveikti potrau­kį alkoholiui.
Norėjau išbandyti šį būdą, tačiau tiksliai nežinojau kaip, turėjau tik miglotą supratimą. Nujaučiau, jog tai – kai kas daugiau nei lankytis bažnyčioje ir dorai gyventi. Jei pakaktų tik tiek, būčiau suabejojęs, ar tai atsakymas, kurio ieškojau.
Tada jis man papasakojo atradęs, kad šis planas yra grįstas meile ir Dievo įsakymo „Mylėk savo artimą kaip pats save“ taikymu. Remdamasis tuo jis padarė išvadą, kad žmogus negali būti savanaudis, jei laikosi šios taisyklės. Man tai buvo aišku.
Toliau jis sakė, kad Dievas negali priimti manęs kaip uolaus Jo valios sekėjo, kol nebūsiu pasiryžęs būti iki galo sąžiningas.
Tai buvo tobulai logiška. To mane mokė bažnyčia. Teoriš­kai visada tai žinojau. Mes taip pat kalbėjome apie asmeninę dorą. Kiekvienas žmogus turi tokių problemų, bet mes dėl to pernelyg nediskutavome. Mano lankytojas gerai žinojo: pase­kęs Dievu visus šiuos dalykus išsiaiškinsiu pats.
Tą dieną aš patikėjau savo valią Dievui ir prašiau parodyti man kelią. Bet niekuomet nemaniau, kad užtenka tai padaryti vieną kartą ir pamiršti. Labai greitai suvokiau: šis paprastas susitarimas su Dievu turi būti nuolat kartojamai, ir aš priva­lau visada laikytis sutarties. Taigi ėmiau melstis ir atidaviau savo problemas į Dievo rankas.
Aš stengiausi ilgą laiką, iš pradžių gana naiviai, bet labai nuoširdžiai. Nenorėjau būti apsimetėliu. Tai, ko išmokdavau kiekvieną dieną, ėmiau taikyti gyvenime. Praėjo nedaug lai­ko, ir mano bičiulis gydytojas nusiuntė mane papasakoti savo patirties kitam alkoholikui. Ši pareiga, taip pat susitikimai su bičiuliais alkoholikais kas savaitę ir kasdienis sutarties su Dievu atnaujinimas padėjo man išlikti blaiviam tuomet, kai niekas kitas nepadėjo.
Dabar esu blaivus jau daugelį metų. Pirmaisiais mėnesiais buvo sunku. Pasitaikė visko: verslo nesėkmės, smulkūs rūpes­čiai, visuotinė depresija vos neprivertė griebtis butelio, bet aš ėjau į priekį. Kuo toliau, tuo daugiau kasdien įgaunu stipry­bės – atsispirti vis lengviau. Kai supykstu, tampu nesukalbamas ir nesutariu su bičiuliais, žinau, kad nesutariu su Dievu. Ieškau, kur mano klaida. Ją nesunku rasti ir pasitaisyti. Įsitikinau ir įtikinau daugelį kitų mane pažįstančių žmonių: jei tik žmogus leidžia, Dievas išlaiko jį blaivų.

Palikti komentarą