Per lūžtantį ledą

Susikurkite savo asmeninį puslapį, blog'ą, dienoraštį... kaip bevadintume...

Re: Per lūžtantį ledą

Frederike » 2013-02-03 18:55:09

Labai įkvepiantis dienoraštis, kiekvienas parašytas sakinys įžiebia ir man daug vilties...
Naujokas
 
Pranešimai: 13
Užsiregistravo: 2013-02-02 16:29:18
Miestas: Danija

Re: Per lūžtantį ledą

Zoro » 2013-02-05 18:40:17

Ačiū. Tikrai nesitikėjau tokio vertinimo :) Aš neskaitau, ką parašau, nes manau, kad išsigąsiu savo paistalų... Smagu :)
Paistaliokim toliau, jei tai ir smagus, ir naudingas dalykas...
Aš ne vienas...
Dažnas svečias
 
Pranešimai: 73
Užsiregistravo: 2007-06-14 13:46:29
Miestas: Vilnius

Re: Per lūžtantį ledą

Zoro » 2013-02-05 18:43:25

BAIMĖ. Vėl su ja susidūriau savaitgalį, aišku, ne taip smarkiai, kaip kad gėrimo laikais, bet vis tiek. Nepalieka ji manęs. Palieka, bet grįžta ir grįžta. Ir kaskart subraška ledas...
Kažkur skaičiau ar girdėjau, kad visi blogi jausmai gimsta iš baimės, ir pyktis, ir kerštas, ir pavydas ir visi visi... Kiek sako mano patirtis, manau, kad taip.
Kai prisimenu vaikystę, pirmiausia prisimenu BAIMĘ. Bijojau tėvų, likti vienas, bijojau tamsos, kirmėlių ir varlių.
Paauglystėje bijojau, kad su manim nedraugaus, kad nebūsiu geriausias, kad nelaimėsiu konkurso (neduok Dieve, liksiu antras, o ne pirmas), kad negausiu penketuko (keturi netiko), kad draugai apkalbės ar pasijuoks.
Vėliau bijojau, kad nepasiseks darbas, karjera, kad nieko nepasieksiu, kad neatsilaikysiu prieš Gyvenimą (anksti ėmiau galvoti, kad gyvenimas - tai kančia).
Alkoholis tam kartui nuramindavo ir baimę, ir kitus bjaurius jausmus, kurie jei neatsirasdavo iš baimės, tai tikrai sekė paskui baimę.
Paskui smarkiai nukentėjau dėl savo naivumo, kvailumo, bet ne iš piktos valios, tik tai niekam nerūpėjo. Likau visų pasmerktas, užmirštas, vienišas. Kuo labiau jaučiausi nuskriaustas ir vienišas, tuo smarkiau gėriau. Paskui gėriau, kad aplinkui "svolačiai".
Dar vėliau - iš gėdos, kad aš toks niekam tinkamas, nemylimas, girtuoklis. Ir dar, tikriausiai, iš troškimo numirti ir iš baimės numirti...
Vienu metu dingo visi jausmai, manęs tiesiog nebuvo. Ir tada, netikėtai, patekau į pirmą AA susirinkimą.
Nežinau kiek laiko, gal pusmetį, gal daugiau ar mažiau, bet aš neturėjau jokių baimių, bent man taip atrodo šiandien. Priežastis vienintelė: buvau toks nuolankus, pasiruošęs atlaikyti bet ką, nes visko, kad ir kas blogo beįvyktų, aš nusipelniau; aš tikėjau, pasitikėjau ir turėjau viltį, kad kažkada viskas bus labai gerai. Neturėjau darbo, namų, talonėlio atvažiuoti į grupę, bet buvau nuolankus viskam, man užteko visko, buvau blaivas ir laimingas. Trenks per žandą? Net negalvodamas atkišiu antrą.
Kartais pats sau pavydžiu to laikotarpio po Minesotos...
Paskui viskas gerėjo, atsirado darbas, daug darbų, ir namai, ir visi kiti žmogui reikalingi dalykai, bet tas išskirtinis nuolankumas irgi baigėsi. BAIMĖ rečiau ar dažniau sugrįždavo ir sugrįžta. Turiu labai stebėti save, savo jausmus, mintis, elgesį ir daryti visus žingsnius kasdien, kad išlaikyčiau dvasinę pusiausvyrą. Turiu labai dirbti su savim, kad būčiau nuolankus, kiek sugebu būti.
Dažnai aš, kai pasijaučiu prastai, darausi neramus, klausiu savęs: ko dabar bijai? Keista, bet dažnai nerandu atsakymo, tarsi viskas gerai, nėra konkrečių priežasčių, o aš bijau. Panašiai buvo šeštadienį. Stebėjau save, mačiau, kaip iš to "padrebėjimo" viduje pradeda kilti blogos mintys, kaip piešiu tam tikrus dalykus juodom spalvom, kaip kiša galvą savigrauža, savęs gailestis ir puikybė. Meldžiausi, bandžiau nukreipti mintis. Paskui paskambinau draugui. Pasėdėjom su juo prie kavos. Net neužsiminiau apie baimes, kalbėjom apie kitus dalykus. Tačiau nerimas praėjo, savijauta pasitaisė. Kai jis išėjo, aš vėl buvau visai formoje.
Keista, viskas be galo keista, viskas, kas vyksta su manim. Gal greičiau keistai sutvertas pasaulis ir žmogus, gerąja prasme...
Aš ne vienas...
Dažnas svečias
 
Pranešimai: 73
Užsiregistravo: 2007-06-14 13:46:29
Miestas: Vilnius

Re: Per lūžtantį ledą

Zoro » 2013-02-13 20:45:27

"Ar jauti, pavasaris ne už kalnų", - šiandien paklausė manęs bendradarbis. Pažiūrėjau į jį, kaip į stebuklą, koks čia dar pavasaris, šalta, darbų pilna, reikalų marios... ir net susigėdau. Gal nesvajosiu, kad pavasaris artėja, paliksiu bent jau savaitgaliui tų šviesių minčių įžiebimą. Bet kad ryt Valentino diena, ir nors aš jos nešvenčiu, nereiktų užmiršti, juk kiti švenčia. Ir kad vasario 16 čia pat, irgi verta pamąstyti. Ir dar daug daug visko.
Sakau STOP darbams, dar nežinau, kaip, bet... stop. Nes taip ir pradirbsiu gyvenimą. Kažkada pragėrinėjau, dabar pradirbinėju. Absurdas...
Aš ne vienas...
Dažnas svečias
 
Pranešimai: 73
Užsiregistravo: 2007-06-14 13:46:29
Miestas: Vilnius

Re: Per lūžtantį ledą

Zoro » 2013-02-22 18:43:35

Vėl noriu grįžti prie BAIMĖS. Ką tik ji vėl mane aplankė... Atėjo sūnus susinervinęs. Kažkur Europoj gavo į marmūzę. Nesmarkiai, gyvas, nesužeistas, tai jau gerai. Tačiau baimė suėmė, kas bus toliau su juo? Matau jame visus alkoholiko bruožus, nors (tikiuosi) dar nėra net ragavęs alkoholio. Žinau, kad po pamokų su draugeliais šliaužioja be tikslo po Akropolį, Panoramą... sako, daug ten tokių šliaužiojančių, nelabai įsivaizduoju, ką jie ten veikia, tiesiog "užmušinėja laiką"... Nieko nepadeda mano pamokymai, aiškinimai, prašymai, bandymai atvesti į protą. Rodos, matau, kaip vieną dieną jam kažkas įpils "šimtą", pajus skonį, o tada jau...
Žinau, aš ne Dievas, ne man spręsti, kaip bus, o kaip ne. Bet vidus... tarsi nujaučiu, kad sūnaus laukia labai sunkus kelias. Ir apsaugot negaliu. Jokios prevencijos... Jis tą kelią turės pats nueiti. Kaip susitaikyti su tuo? Kaip leisti jam gyventi pačiam, kai aš matau, kad jis visai nemoka gyventi... Bjaurios mintys penktadienį užplūdo.
Ir vėl vienas atsakymas: melstis ir atiduoti ir save, ir savo vaiką Dievo valiai. Tai padaryti nėra paprasta, deja...
Aš ne vienas...
Dažnas svečias
 
Pranešimai: 73
Užsiregistravo: 2007-06-14 13:46:29
Miestas: Vilnius

Re: Per lūžtantį ledą

Pumputis » 2013-02-22 20:22:46

Turbūt ir jam Dievo duota prigimtinė teisė klysti. :(
Senbuvis
 
Pranešimai: 5263
Užsiregistravo: 2009-06-12 12:50:45
Miestas: Šakiai

Re: Per lūžtantį ledą

Zoro » 2013-02-27 20:00:37

Man jau ledas braška AA susirinkimuose... Ne ta prasme, kad noriu gerti, ar blogai jaučiuosi apskritai, ar susirinkime jaučiuosi kažkaip negerai. Viskas gerai.
Tik viena bėda dėl mano atvirumo, o gal tiesmukiškumo. Gal kas įvardija dar kitaip... Jaučiu, kaip man kalbant dalis žmonių manimi piktinasi, o gal kitokie blogi jausmai, bet jie skirti man.
Kartais manau, kad tai visai gerai, kad pramušu kažkieno kaukę, įnešu abejonę į jo įkyriai "brukamą" "tiesą".
Kartais (nuo mano savijautos, manau, priklauso), pasijuntu kaip kovojantis su vėjo malūnais, be reikalo aušinantis burną...
O kartais, kaip šiandien, ateina tokia mintis: arba turiu nelankyti susirinkimų, arba lankyti ir nekalbėti, nes kalbėti ne tai, ką galvoju, o tai, ką "reikia", aš negaliu, nesugebu, nenoriu.
Lankyti ir nekalbėti? Kažin, ar ištversiu, ne toks mano būdas. Kai "sujuda" vidus, nepajaučiu, kaip pradedu kalbėti. Nelankyti? Nesąmonė. Myliu AA, visumą - su programa ir žmonėmis, kol žmonės neįgauna konkrečių bruožų. Kai įgauna, tikrai negaliu pasakyti, kad "kiekvieną myliu besąlygiškai".
Ir netikiu, kai taip sako kiti, juokinga. Gal kokie 3 žmonės iš visų AA ir sugeba taip mylėti, ir tai kažin... Bet kai apie tai kalbu per susirinkimą (tik savo jausmus, nuomonę, savo požiūrį išsakau), kažkodėl kai kas labai pasipiktina.
Arba kai pasakau, kad visai nebūtina "studijuoti" DK, kad kiekvienas turi atsirinkti ir rasti sau priimtiniausią būdą, kaip gyventi pagal programą ir jos žingsnius...
Arba kai išgirsta, kai sakau naujokui, kad visai neverta pulti "daryti" žingsnius, kad, man rodos, svarbiau pradžioje lankyti susirinkimus, bendrauti, pradėti mokytis klausyti ir išgirsti, o tik paskui ateis noras GYVENTI pagal žingsnius, o ne juos "DARYTI"... Norint gyventi, teks žingsnius daryti, bet ne "DARYTI"... :)
Arba kai pasakau, kad sąmoningai neturiu "globėjo", nes "aukščiausias autoritetas - mylintis Dievas" ir "nuostatos svarbiau už asmenybes", kad džiaugiuosi, jog turėjau daug globėjų, tik jie nesivadino globėjais; kad niekada neleisiu sau vadintis "Globėju", nes tarnaujant kitiems - ne titulas svarbu; geri darbai daromi tyliai ir nesiafišuojant...
Arba kai pasakau, kad mano blaivybei nei kiek ne mažiau, o gal daugiau davė naujokai, negu "seniai". Man atrodo, čia taip suprantama, bet jaučiu, kad didelei daliai žmonių tai nepriimtina...
Aš tikrai nenoriu nieko erzinti - šventai tikiu, kad tikru GLOBĖJU, kaip aš jį suprantu, gali būti vienetai, tik vienas kitas AA narys. Dabar gi jų tiek atsirado, kaip grybų po lietaus, ir aš šiai tendencijai... nepritariu.
Nepritarti, galvoti kitaip, sakyti savo nuomonę - kas čia blogo, ar ne?
Ir ar neturėtų ir mane kažkas toleruoti, taip kaip aš stengiuosi "juos" toleruoti?
Daug minčių. Ir jausmų.
O gal mano šio etapo misija ir yra tokia - išsakyti nuomonę, kad ją išgirstų, tebūnie, nors vienas žmogiukas? Gal tam vienam būtent tos nuomonės ir reikia? O gal dviems?..
Viešpaties keliai nežinomi. Labai gera, apima nenusakomas dėkingumas, kai suvokiu, kad ledas braška, bet aš tikrai dėl to nenuskęsiu, iš esmės stoviu ant tvirto ledo. Šiandien.
Aš ne vienas...
Dažnas svečias
 
Pranešimai: 73
Užsiregistravo: 2007-06-14 13:46:29
Miestas: Vilnius

Re: Per lūžtantį ledą

e » 2013-02-27 20:48:11

oo zoro, tai mudu bendraminčiai, aš kalbu tai ką jaučiu ir nuo to visiems geriau, chi chi. Neinu kur jaučiuos, plym ir vėl manęs nemyli... maža kamerinė susirinkimo erdvė yra stebuklinga vieta, išsidūkt, nes kitaip depresija, ty uždusinti jausmai :(
Senbuvis
 
Pranešimai: 1853
Užsiregistravo: 2007-10-24 16:14:19
Miestas: vilnius

Re: Per lūžtantį ledą

Zoro » 2013-03-14 17:24:17

Esu laimingas žmogus: gyvas, sveikas, blaivus, mylimas bent jau keleto artimų žmonių. Ir pats turiu mylimus žmones, dėl kurių gyvybę atiduočiau. Ko daugiau reikia? Rodos, gyvenk ir džiaukis.
Tačiau... Va imu kartais ir užsiparinu dėl smulkmenų, nes tuo metu man jos visai neatrodo smulkmenos. Dar gerai, kad neilgam. O kartais suprantu, kad čia tik smulkmena, bet, rodos, sąmoningai sau leidžiu dar pabūti toje negeroje būsenoje. Mazochizmas kažkoks, vaikiškumas. Kartais tikrai pasidaro gėda prieš save. Gal gerai, kad gėda?
Jei sugebėčiau turėti to TIKRO tikėjimo, atiduoti gyvenimą Dievo valiai, bet IŠ TIESŲ, o ne žodžiais ar mintimis...
Kai tai pavyksta, gyvenimas tampa lengvas ir paprastas. Gaila, kad ne visada, net retai būna tokios dienos.
Įdomiausia, kad kai tik atsiduodu JO valiai, tada iš karto viskas pasisuka į gera. Matau ženklus, ne kažkokius mistinius, bet gyvenimiškus - netikėta pažintis, netikėtas skambutis, net netikėti pinigai...
Ir šiandien turėjau tokį "ženklą" (gal kas pavadintų atsitiktinumu, tik ne aš). Gera šiandien.
Bet žinau, kad ryt-poryt ir vėl užsiparinsiu...
Aš ne vienas...
Dažnas svečias
 
Pranešimai: 73
Užsiregistravo: 2007-06-14 13:46:29
Miestas: Vilnius

Re: Per lūžtantį ledą

`JUNGA` » 2013-03-16 09:55:55

Ne vienas TU ``užsigarini``. Nuotaiku kaita ir mane lydi daugeli blaiviu metų, ir man sunku palankiai priimti ne itin malonias gyvenimo situacijas, ir smulkmenos kartais vėl spaudžia tuos ``garus`. Tokia jau mano liga, tokia diagnozė, nes sunkiausia ir yra visko mokytis iš naujo, o sunkiausia išmokti būti laimingu. Taip vis dar norisi savęs retkarčiais pagailėti....kaip man nesiseka, koks aš nelaimingas. Bet vis dėl to laikas daro savo, ir ta gera būsena, ramybė, ir pilnaties supratimas vis daugiau vietos laimi mano gyvenime. O dar jei kas vakarą ir rytą nepamirštu 11 žingsnelio....malda ir meditacija, tai tie ``garai`` vis labiau tirpsta mano geroj savijautoj. geriausi mano sąjungininkai, Dievas, tikėjimas ir laikas.`
Aktyvus dalyvis
 
Pranešimai: 201
Užsiregistravo: 2007-01-07 13:07:16
Miestas: klaipėda

Re: Per lūžtantį ledą

Zoro » 2013-03-25 18:47:31

Nemanau, kad turiu teisę nurašyti viską ant ligos. Stebiu ir matau, kad kiekvienas žmogus, net visai negeriantis, neturintis jokios priklausomybės, iš šalies atrodo, net problemų neturintis, o vis tiek turi ir nuotaikų svyravimus, ir savęs gailestį, ir puikybę... viską. Tik vienas mažiau su tuo kovoja, kitas daugiau; vienas auklėja labiau save, kitas - labiau aplinkinius. Vieni ieško Dievo, kiti net neieško (o gal irgi ieško, tik aš nematau).
Kartais pamąstau, kad VISI žmonės todėl ir yra žmonės, kad būtų ir geri, ir blogi, kad išgyventų gėrį ir blogį, kad siektų būti geresni.
Ir man jau nebepatinka, kuo toliau, tuo labiau, nurašyti viską ligai.
Visi turi savo "kryželius" - ligas, nelaimes, vienatvę... mano kryželis yra alkoholizmas. Ir jis stumia mane į priekį, nes, kad išlikčiau blaivas, turiu eiti į priekį.
Kaip sergantis vėžiu, ar hepatitu, ar anoreksija... kaip motina palaidojusi vaikus; kaip išprievartautas vaikas... kaip išgyvenęs karo baisumus... kaip atsikėlęs iš komos ir t.t. ir t.t.
Aš ne kitoks. Aš ne geresnis ir ne blogesnis. Ir šventuoju aš nebūsiu. Galiu būti tik geresniu žmogum. O tai reiškia, ir laimingesniu...
Aš ne vienas...
Dažnas svečias
 
Pranešimai: 73
Užsiregistravo: 2007-06-14 13:46:29
Miestas: Vilnius

Re: Per lūžtantį ledą

Zoro » 2013-08-08 15:44:19

Grįžau po ilgų atostogų...
Vasara. Saulė. Gražūs žmonės. Kai šiandien visi dūsta nuo karščio, aš kaifuoju, turėjau gyventi kur nors Sacharoj, nes toks oras man suteikia ir gyvenimo džiaugsmą, ir tikėjimą, ir viltį. Keista, ar ne? Ryt atvės, ir man jau gyvenimas atrodys mažiau gražus.
Šiandien net į AA susirinkimą nuėjau, nebuvau po Šventosios. Buvo 12 žingsnis. Išėjau ir paklausiau savęs - koks jausmas manyje šiandien stipriausias? Visiška TAIKA. Žmonės gyvena, kaip nori, blaivėja, kaip nori, arba geria, kaip nori. Ir žingsnius daro, kaip nori. Ir ne mano bėdos, kad kažkas nesupranta, apie ką aš kalbu. Juk gal ir aš kažką ne taip suprantu, arba ne taip išgirstu.
Šių žingsnių dėka dvasiškai pabudę, mes stengėmės perduoti tą žinią kitiems alkoholikams ir visada gyventi pagal šias nuostatas.
Man svarbiausia - perduoti žinią, kad galima gyventi blaiviai, kad galima gerai gyventi blaiviai, kad yra vietos, kur galima pradėti sveikti, kad yra forumai, programos, ligoninės, kodai, psichologai... Kad man padėjo šis forumas, minesotos programa ir AA, o kas padės kitiems, turi atsirinkti patys...
Taigi, mano "niša" skleisti žinią - tie žmonės, kurie dar geria ir tik ieško, už ko užsikabinti. Aš stengiuosi jiems pasakyti, už ko galima kabintis, nuo ko pradėti, nes aš pats tą dariau.
Bet aš visai nenoriu "dvasiškai budinti" alkoholiką, kuris JAU atėjo į AA. Gal kažkas atranda save toje "nišoje", nors aš pasilieku prie savo nuomonės: negali kiekvienas, atleiskite, paršas, būti (vadintis) globėju, taip neturėtų būti, juk kiekvienas negali būti mokytoju :)
Aš manau, kad mes, alkoholikai, galime ir turėtume dalintis SAVO patirtimi, čia svarbiausia, o ne iš programos daryti mokymus, studijas ir, pamiršę bet kokį padorumą, jau nekalbant apie programos nuostatas ir tradicijas, "kištume" visiems kitiems.
Teorija, mokymai, citatos, filosofija, "reikia", "tu turi"... - man tai visai nepanašu į programą ir toleranciją, apie kurią kalbame susirinkimuose.
Ar vis dar viduj TAIKA? Taip, valio!
Juk šitos "srovės" tokia smulkmė prieš PROGRAMĄ, prieš AA, kaip tas debesėlis prieš saulę.
Kokia nesąmonė, kad tik padarius 11 žingsnių galima daryti 12-ą , juokinga... Na taip, jei kalbant apie globojimą, tai reikia gal ir 100 žingsnių padaryti... Tačiau 12-as žingsnis neapsiriboja globėjo ir globotinio santykiais, toli gražu. Kažkaip būtent tai šiame žingsnyje akcentuoja "naujos srovės". Ne. Man pagalba yra visai kas kita.
Esu tikras, kad nebuvau padaręs ir pusės žingsnių pats, bet jau buvau padėjęs ne vienam alkoholikui - parodžiau kelią, suteikiau viltį. Ir man pačiam labai padėjo naujokai, daug labiau, nei knygų skaitymas (aš irgi skaičiau DK, ne kartą, tik nestudijavau kiekvieno sakinio ir kiekvieno žodžio, man užteko paprastai skaitant suprasti, kas yra kas), gal net labiau, nei senbūviai - bent jau išlikti blaiviam.
Ir dėl dvasinio pabudimo negaliu neparašyti. Kai nuėjau pas AA, kai panorau keisti gyvenimą, kai nustojau gerti, kai pajutau blaivybės kaifą ir ėmiau galvoti, kaip toliau išlikti blaiviam - štai tada aš ir atbudau. Ir kiekvienas prabunda, jei ima ieškoti kelio. Kitas reikalas, KIEK kuris esame dvasiškai pabudę? O kas gali pasakyti? Tu apie mane? Aš apie tave? Deja... Aš ir pats nežinau, kiek aš prabudęs. Negeriu, jaučiuosi normaliai, gyvenu normaliai. Viskas. Manau, daugiau man nieko nereikia žinoti ir išvedžioti. Jums apie mane - tuo labiau nereikia...
Vis dar TAIKA?
TAIP. ŠIANDIEN.
Forume paskaičiau, kad yra "naujos kartos" alkoholikų. Geras :) Tik nepabūk forume mėnesį kitą, jau ir kartos pasikeičia...
Bet apie tai vėliau.
Reikia džiaugtis oru. Visiems gero oro.
Aš ne vienas...
Dažnas svečias
 
Pranešimai: 73
Užsiregistravo: 2007-06-14 13:46:29
Miestas: Vilnius

Re: Per lūžtantį ledą

Medūza » 2013-08-08 16:24:28

Dėkoju Tau, Zoro. Malonu skaitant pajausti sveiką nuovoką. Išties. Tavo mintys ne kraštutinumai, tai yra patrauklu.
Dažnas svečias
 
Pranešimai: 104
Užsiregistravo: 2012-07-27 12:32:05

Re: Per lūžtantį ledą

Pumputis » 2013-08-08 17:34:26

Ačiū Zoro. :D
Senbuvis
 
Pranešimai: 5263
Užsiregistravo: 2009-06-12 12:50:45
Miestas: Šakiai

Re: Per lūžtantį ledą

Rapolas » 2017-01-05 10:37:55

Tikrai reikia dziaugtis.
Visiems gero oro
Vartotojo avataras
Senbuvis
 
Pranešimai: 976
Užsiregistravo: 2007-01-26 16:23:42
Miestas: Vilnius

Ankstesnis

Dabar prisijungę
Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias