Per lūžtantį ledą

Susikurkite savo asmeninį puslapį, blog'ą, dienoraštį... kaip bevadintume...

Per lūžtantį ledą

Zoro » 2013-01-16 13:47:44

Sukrėtė mane Rimanto kelmynė. Aš irgi rašysiu. Irgi pavadinimą sugalvoti nelengva. Pirma mintis buvo apie žiemą ir ledą. Galva pilna minčių, kaip jas sudėlioti... Pabandysiu. Ačiū, Rimantai.
Aš ne vienas...
Dažnas svečias
 
Pranešimai: 73
Užsiregistravo: 2007-06-14 13:46:29
Miestas: Vilnius

Re: Per lūžtantį ledą

Zoro » 2013-01-16 15:02:59

Per lūžtantį ledą, tai ne todėl, kad mėgstu S. Nėries poeziją. Tiesiog kai peržvelgiu savo gyvenimą, tai panašiai jaučiausi gyvendamas: eiti į priekį buvo sunku, slidu, bet kada galėjau nudribti (ir dribau, ir kėliausi), ir daug kartų atrodė, kad įlūšiu ir nuskęsiu gyvenimo upėje. Buvo, kad ir norėjau nuskęsti ir užbaigti savo šūdiną gyvenimą.
Mano pirmieji prisiminimai iš vaikystės, tai ištisinė baimė: tamsos, likti vienam namie, šokti per griovį, tėvų baimė, kad nubaus (nereikia ir bausti, užtekdavo, kad pamatydavau, jog tėvui kažkas nepatinka, ir viskas viduj drebėdavo), vėliau, mokykloje, baimė, kad nebūsiu pirmas ir geriausias, kad šaipysis draugai... Oi daug tų baimių, visas gyvenimas baimė. Būdamas pirmas, net pačiais sėkmingiausiais laikais, aš vis tiek bijodavau, kad nebūsiu geriausias visose srityse. Svarbiausia, nieks iš aplinkinių net įtarti to negalėjo, nes tikrai taip neatrodžiau, išoriškai buvau ir drąsus, ir naglas, ir lyderis visame kame. Tai, ką slėpiau viduje, išlindo į paviršių tik sulaukus pilnametystės ir susidūrus su pirma didele nelaime, su pirmu išbandymu. Ir palūžau.Tapau labai nelaimingu žmogum, o išsigelbėjimo ėmiau ieškoti alkoholyje. Per ledą toliau jau ne ėjau, bet judėjau, vinguriavau, šliaužiau. Ledas vis labiau braškėjo.
Fu, kai taip pradeda kilti (nuosekliai) prisiminimai, net šiurpas eina per nugarą.
Aš ne vienas...
Dažnas svečias
 
Pranešimai: 73
Užsiregistravo: 2007-06-14 13:46:29
Miestas: Vilnius

Re: Per lūžtantį ledą

rimantasaa » 2013-01-16 18:02:32

Šaunuolis Zoro.Kai pradėjau rašinėtį į forumą keistai jaučiausi lyg šnekėčiau su veidrodžiu,kai perpratau kad už monitoriaus tokie patys žmonės kaip aš,tapo dar sudėtingiau.Kalbėti apie save,kalbėti nemeluojant sau žinant kad esi stebimas,labai nekaip jaučiausi valdė iprotis o gal net isivaizduojamas būtinumas visiems atrodyti pranašesniu už save tikrajį.Stebūklas ne greitai ivyko,po kiekvieno išsipasakojimo vis dažniau pradėjau jausti kad nuo manęs kaž-kas atkrenta lyg kopūsto lapas ir man darosi lengviau... Po truputį,bėdos,nuoskaudos ,neviltys pasitraukė į antrą planą,trečią ,o kai-kas visiškai išsisklaidė.Sekmės tau ir tvirtybės.
Vartotojo avataras
Senbuvis
 
Pranešimai: 232
Užsiregistravo: 2011-08-29 08:58:25
Miestas: Vilnius

Re: Per lūžtantį ledą

Zoro » 2013-01-16 20:00:36

Dėkui!
Aš bandysiu per jausmus pažvelgti į savo kelionę "lūžtančiu ledu".
Kalbėjau apie baimę. Bet nepaminėjau PUIKYBĖS, to baisaus sutvėrimo, kuris visada šalia manęs, kaip sakoma, ir džiaugsme, ir varge. Kaip, atleiskite, prostitutė... Gali ir per vestuves "sublizgėti", ir per laidotuves. Vaizdingai pasakius, tai puikybė turbūt kariauja su visais jausmais, stengiasi nugalėti, paimti viršų... gal todėl žmogui taip sunku, kad puikybė visada šalia? Nežinau, kaip kitiems, bet man, manau, taip.
Kai pradėjau po truputuką girtuokliauti, puikybė tiesiog sušvisdavo, ir kuo toliau, tuo dažniau. Išgėręs aš tikrai jaučiausi geresnis ir protingesnis už kitus. Kai prasipagiriodavau, deja, bent viduje buvo nuojauta, kad save apgaudinėju, kad nėra taip, kaip man atrodo, kad gyvenu ne tikrovėje, o iškreiptų veidrodžių karalystėje... Ir tada vėl skubėdavau prisigerti ir pasijusti "gerai".
Gyvenimas ėjo, aš vis daugiau gėriau, vis labiau buvau nelaimingas. Jaučiau, artėja katastrofa, tuoj "ledas suluš". Juk ne esmė, kas ką ir kiek pragėrė. Tada aš raminausi, kad nieko labai nepragėriau. Bet šiandien žinau, kad visai buvau pragėręs SAVE. O tada gyvenimas jau nemielas. Ir štai tuo metu, kaip kreipėsi ir darkėsi mano gyvenimas,- taip išsikreipė ir mano puikybė. SAVĘS GAILESTIS - kitas jos veidas. Man, asmeniškai, pats šlykščiausias jausmas, kuris ir dabar, po šitiekos blaivybės metų, sugrįžta vėl ir vėl, neleidžia man "pamiegoti ant laurų". Iš kitos pusės, tai gal ir gerai, turiu ką veikti... nuolatos stebėti save...
Šiaip tai juokingas paradoksas, prieš 14 metų manęs jau nebegailėjo niekas, tik aš. O paskui jau ir aš save pasmerkiau. Liko vienas pasirinkimas: arba nustoti gerti ir pradėti gyvenimą nuo nulio, arba tiesiog nugarmėti po ledu. Pats nebūčiau sugebėjęs teisingai pasirinkti. Dievas padėjo, žinoma, žmonių asmenyse.
Šiandien man labai padėjo, netikėtai, vienas žmogus. Mąstant filosofiškai, gal irgi - JIS to žmogaus asmenyje?
Aš ne vienas...
Dažnas svečias
 
Pranešimai: 73
Užsiregistravo: 2007-06-14 13:46:29
Miestas: Vilnius

Re: Per lūžtantį ledą

Zoro » 2013-01-17 19:49:53

Na ir NEVILTIS, šito jausmo negaliu neprisiminti, kai galvoju apie savo kelią IKI blaivybės. Prisimenu, kaip mane eilinį kartą po pažadų negerti, aš vėl parėjau namo išgėręs. Mano šeima išsirikiavo prie durų ir aiškiai pasakė: lauk, tu čia nereikalingas. Buvo ir liudininkų, nes šeimyna neprognozavo, kokia bus mano reakcija. Aš apsisukau ir išėjau. Ėjau bet kur, tiesiai, nieko nematydamas, minčių nebuvo, negalėjau nieko galvoti, suprasti... baisus skausmas kažkur viduje, tuštuma ir tą tuštumą skauda... Neviltis, siaubinga neviltis. Iki to momento aš jausdavau neviltį beveik po kiekvieno užgėrimo, bet ne taip nemalšinamai.
Kai jau buvo tamsu, eidamas per kažkokį lauką ne verkiau, bet rėkiau, garsiai, kriokiau, mano vidus verkė ant visų laukų. Tikriausiai išsekęs nugriuvau kažkokių statybų viduje. Užmigau. Ką veikiau ryte, nelabai prisimenu. Žinau, slapsčiausi nuo žmonių, kad kokio pažįstamo nesutikčiau, skubėjau. Manau, pas kažką iš sugėrovų nuėjau ir vėl prisigėriau.
Paskui jau tas nevilties jausmas beveik nepaleisdavo, tik buvo vienodai skausmingas, tokio ryškaus, kaip tą kartą, pajusti neteko, mano laimei ir ačiū Dievui.
Na o po keleto mėnesių, netikėtai, gimė naujas jausmas - VILTIS, kai įėjau į AA susirinkimą. Apie tai kitą kartą.

Šiandien nesu patenkintas savim, gal nelabai gera nuotaika, turėjau darbinių rūpesčių, neužbaigiau jų spręsti. Bet toks gyvenimas. Ryt bus geresnė diena...
Aš ne vienas...
Dažnas svečias
 
Pranešimai: 73
Užsiregistravo: 2007-06-14 13:46:29
Miestas: Vilnius

Re: Per lūžtantį ledą

Zoro » 2013-01-18 19:45:35

Kai įėjau į pirmąjį AA susirinkimą, jau po keleto minučių (praėjus baimės ir gėdos priepuoliui), pajutau: čia tai, ko man reikia, čia mano vieta. Kas man atgaivino viltį? Pirmiausia, žmonių akys. Jos buvo geros, suprantantančios, šiltos, savos... Tikrai ne protingos kalbos mane pakerėjo. Aš gal net negalėjau suprasti esmės, apie ką jie kalba. Kalbos buvo tik bendra "melodija", kuri man sakė: viskas bus gerai. Ir jie buvo-yra alkoholikai? Ir jie taip atrodo? Ir jie taip gyvena? Be alkoholio? Tai gal ir aš taip galiu?.. Klausyti, KĄ kalba kiekvienas pasisakantis, aš pradėjau antrame susirinkime, o gal net ir trečiame. Pirmajame, mano išniekintai sielai ir dvesiančiam protui buvo sudėtinga, jie galėjo tik sušilti, kad po truputį atsigautų. Meilė atgaivino mane, ji sklido iš žmonių, jos buvo pilna patalpa. Gal kiti tai pavadintų aura.
Prisimenu, kad po keleto metų mintyse AA sulyginau su vasaros pieva. Pievoje irgi gali augti usnė, dilgėlė, ar kokia kita piktžolė, ar nuvysti gėlė, bet, visumoj - ji nuostabi!
Tą vakarą gimusi VILTIS lydi mane iki šios dienos ir, tikiu, lydės toliau.
Ta viltim noriu dalintis ir su geriančiais alkoholikais, ir su šiaip nelaimingais žmonėmis. Išmokau dažnai naudoti patarlę: viskas tik į gera. Net tada, kai neatrodo, kad bus gerai... Keista, bet taip ir būna - tik į gera...

Taip, šiandien geresnė diena, nei vakar, vakar tai atspėjau!
Aš ne vienas...
Dažnas svečias
 
Pranešimai: 73
Užsiregistravo: 2007-06-14 13:46:29
Miestas: Vilnius

Re: Per lūžtantį ledą

Zoro » 2013-01-24 10:37:37

Gavau internetu, man patiko, paprasta. Gal dar kam patiks.

16 paprastų taisyklių greitam proveržiui bet kurioje srityje

1. Nežiūrėkite televizoriaus. Niekada.
2. Yra toks dalykas kaip “Judėti pirmyn, kad ir kas be nutiktų“. Išmėginkit, padeda.
3. Kilo mintis? Užsirašykite.
4. Vėluojate? Raskite būdą apie tai įspėti.
5. Nesijuokit iš svetimų svajonių.
6. Negrįžkite pas žmones kurie jus išdavė. Jie nesikeičia.
7. Praleiskite daugiau laiko su tėvais – akimirka, kai jų neteksite, visada ištinka netikėtai.
8. Mandagumas nieko nekainuoja. Bet daug perka. Naudokitės dažniau.
9. Mokėkite pripažinti savo klaidas.
10. Atsisakykite įpročio nuolat teisintis. Niekam neįdomios svetimos problemos.
11. Neskleiskit apkalbų.
12. Neaiškiose situacijose eikite miegoti. Be to, visose situacijose verta prisiminti, kad „ir tai praeis“.
13. Net ir rimtai dėl kažko susikivirčiję nemėginkite žmogaus įskaudinti ar įžeisti… Ginčas išsispręs (greičiausiai), o pikti žodžiai įsimins ilgam…
14. Sakykite tiesą, tada nereikės nieko įsiminti.
15. Dieną pradėkite nuo paties sunkiausio ir nemaloniausio reikalo. Kai jį atliksite – likusi dienos dalis nebebus temdoma neramių minčių.
16. NIEKAS niekam nieko neprivalo. Pamirškite žodį „turi“ ar „privalo“. Išmeskite iš savo žodyno. Kitaip rizikuojate paskęsti vien tik materialinėse bei moralinėse prievolėse.

Va. Geros dienos visiems!
Aš ne vienas...
Dažnas svečias
 
Pranešimai: 73
Užsiregistravo: 2007-06-14 13:46:29
Miestas: Vilnius

Re: Per lūžtantį ledą

staff » 2013-01-25 09:05:36

Sveiki :) aš naujokas :)
 
Pranešimai: 2
Užsiregistravo: 2013-01-25 09:02:20
Miestas: Vilnius

Re: Per lūžtantį ledą

Admin » 2013-01-25 09:18:30

Sveikas atvykęs :) Siūlau pasiskaityti seną forumą, peržvelgti temas šiame forume, ir pagal temą aktyviai dalyvauti. Sukurk ir savo temą, jei tik norisi :)
Vartotojo avataras
Site Admin
 
Pranešimai: 90
Užsiregistravo: 2005-09-19 01:43:49

Re: Per lūžtantį ledą

Renata333 » 2013-01-25 12:39:55

Labai...Nesustok!Skaitau ir pavydziu,kad gali rasyt!As jau tingiu.
Paveikslėlis
Vartotojo avataras
Dažnas svečias
 
Pranešimai: 194
Užsiregistravo: 2010-08-01 11:25:53

Re: Per lūžtantį ledą

mindogas » 2013-01-25 18:27:49

Sveikas prisijunges :)
staff rašė:Sveiki :) aš naujokas :)
url=http://www.supermama.lt/liniuote/vaikas/]Paveikslėlis[/url]
Senbuvis
 
Pranešimai: 2483
Užsiregistravo: 2012-12-28 13:21:49
Miestas: Siauliai

Re: Per lūžtantį ledą

Zoro » 2013-01-30 18:54:26

Savo rašliavas, rodos, baigiau VILTIMI. Taip, pabuvęs pirmame susirinkime aš supratau (o gal pajutau), kad išeitis yra. Čia esantys vyrai ir moterys kažkada buvo tokie, kaip aš - girti, nelaimingi, pasmerkti ir apleisti. O dabar jie blaivūs, ramūs, spindinčiomis akimis ir patenkinti gyvenimu. Reiškia, jei aš darysiu taip, kaip darė jie, galiu pasiekti to paties.
Prasidėjo daugybė susirinkimų, kelionės į kitus miestus, ilgi pasisėdėjimai su AA nariais prie kavos. Mes ištisas valandas po susirinkimo sėdėdavome kavinėje, kartais pas kažką iš narių namuose, ir diskutavome, kalbėjome, aiškinomės, kaip kas suprantam žingsnius, programą, pasakojome, kaip gėrėme, kaip elgiamės dabar, kas slegia, juokdavomės ir verkdavom kalbėdami ir klausydami vieni kitų... gaudavau bet kokiu klausimu daugybę atsakymų ir daugybę patarimų. Drįstu sakyti, kad nuo pirmo susirinkimo nieko nesprendžiau pats, be patarėjų ir padėjėjų, nei blaivybės, nei darbo, nei šeimos klausimų ir problemų. Aš turėjau DAUG globėjų. Tik jie nesivadino globėjais.
Kartais aš pagalvoju, kaip būtų pasisukęs gyvenimas, jei per pirmą susirinkimą man būtų paaiškinę, kad turėsiu studijuoti, padaryti visus žingsnius, susirasti globėją, o susirinkimuose kalbėti tik į temą ir kas reikia... Jo, manau, aš būčiau išėjęs ir nebegrįžęs, o šiuo metu jau būčiau miręs. Aš taip manau. Gal klystu...
Bet vis tiek man gaila naujokų. Juos dabar pasitinka REIKIA IR TURĖSI...Šiandien buvau susirinkime, dieniniame, į vakarinius nebenoriu eiti, nes nebegaliu tylėti, o kalbėti dar irgi neišdrįstu. Vaikinukas labai aiškiai išaiškino naujokei ką ji TURĖS daryti, nes kitaip nebus blaiva. Reikia tą, tą ir aną... Man eilinį kartą norėjosi šaukti: nieko kol kas NEREIKIA, tik lankykis, klausyk, ką kalba kiti, kalbėk pati, paskui atsirinksi, ką tau daryti, kaip daryti, kada daryti, kaip išlikti blaiviai...
Nešaukiau. Eilinį kartą pratylėjau, vis dar save ramindamas, kad esu nuolankus ir tolerantiškas, nors jau senokai širdyje žinau, kad tokiais atvejais nereikia tylėti. Ar tylėčiau, jei gatvėje gąsdintų, temptų vaiką? Tikiuosi, ne. Kodėl tyliu, kai gąsdinamas (švelniausiai išsireiškiu) naujokas? Gal nesubrendau, o gal kad daug tokių tylinčių, kaip aš. O gal yra viltis, kad viskas susitvarkys be mano kišimosi.
O kas teisinga? Gal ir betrūksta susigaudyti, kas teisinga. Man.
Aš ne vienas...
Dažnas svečias
 
Pranešimai: 73
Užsiregistravo: 2007-06-14 13:46:29
Miestas: Vilnius

Re: Per lūžtantį ledą

Zoro » 2013-01-30 19:08:40

Vis tik gera turėti tokį dienoraštį. Gali rašyti, ką nori, kada nori. Kam nepatiks, neskaitys, o gal kokia artima dvasia ir paskaitinės, ir bus naudinga... Svarbiausia, savyje susigaudyti lengviau. Parašau, ir aiškiau darosi, kokios permainos vyksta, kas svarbu, o kas ne. Yra daugybė dalykų, į kuriuos galima nesivelti. Tol, kol galima. Bet kai širdis sako, kad negali, reiškia, reikia veiksmo, bent judesio...
Aš ne vienas...
Dažnas svečias
 
Pranešimai: 73
Užsiregistravo: 2007-06-14 13:46:29
Miestas: Vilnius

Re: Per lūžtantį ledą

Zoro » 2013-01-31 12:02:31

DĖKINGUMAS. Negaliu neparašyti apie šitą jausmą. Pirmą kartą aš jį pajutau, kai man buvo tik pirmosios blaivios dienos, tada Lietuvos AA šventė savo jubiliejų, bijau apsirikti, kiek metų, tik atsimenu, kad buvo VRM rūmuose. Keli šimtai žmonių, ir aš tame tarpe, susikibę rankomis, sustojome kalbėti mūsų maldą. Tas jausmas, kuris apėmė, išliks visam gyvenimui, jis nenusakomas, ir net ne iš karto suvokiau, kad tai dėkingumas. Buvo nuostabu.
Vėliau tas jausmas, gal ne taip ryškiai, apimdavo mane bet kur - vairuojant automobilį, einant gatve, skaitant knygą, kalbantis su kokiu žmogum. Jei šis jausmas neaplanko ilgokai, mėnesį ar du, man tai yra tarsi įspėjimas, kad turiu atidžiai ir nuosekliai peržvelgti pastarąjį savo gyvenimo laikotarpį, gal kažkur neteisingai elgiuosi, netinkamai gyvenu, gal reikia save pakoreguoti.
Dar pastebėjau, kad vis dažniau dėkingumo jausmas aplanko nesusietai su AA. Esu dėkingas, kad gražiai sninga, kad krykštauja vaikai, kad esu sveikas, kad... dėl labai daug ko. Ir negaliu įvardinti, kam dėkingas. Dievui, žmonėms, o greičiausiai, tiesiog - GYVENIMUI.
Aš ne vienas...
Dažnas svečias
 
Pranešimai: 73
Užsiregistravo: 2007-06-14 13:46:29
Miestas: Vilnius

Re: Per lūžtantį ledą

dorata » 2013-01-31 15:33:36

aš net pradėjau skaityti S. Neries eilėraščius........ pavadinimas labai patiko. :D
Dažnas svečias
 
Pranešimai: 67
Užsiregistravo: 2012-11-23 11:49:56

Kitas

Dabar prisijungę
Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias