Kaip buvo, kas įvyko ir kaip yra dabar ...

Susikurkite savo asmeninį puslapį, blog'ą, dienoraštį... kaip bevadintume...

Kaip buvo, kas įvyko ir kaip yra dabar ...

Pumputis » 2016-01-08 22:42:22

Priklausomybė nuo nikotino

Pirmą dūmą užtraukiau dar prieš pradedant lankyti pirmąją vidurinės mokyklos klasę. Tai buvo keletas dūmų tarybinės “Primos”, o gal “Astros”. Pasidarė labai bloga, aptemo akys, supykino. Patirtų neigiamų įspūdžių pakako iki 4 klasės. Būdamas dešimties, jau rūkiau. Į mėlynos mokyklinės uniformos švarkelio kišenėlę kaip tik tilpdavo kietas “Kosmoso” arba “Kauno” pakelis. Nešdavausi cigaretes į mokyklą, parūkydavau su vyresniais per pertraukas už mokyklos kampo. Tai nebebuvo pabandymas. Jau rūkiau. Namuose saugodavausi tik mamos, nes du vyresnieji broliai ir tėvas rūkė labai daug ir visur. Bet mama yra mama. Kai parūkiau, buvau pagautas ir papurtytas taip, jog užteko ilgam. Tai buvo pirmas mano bandymas mesti rūkyti. Prasilaikiau ligi 16 metų t.y., technikumo antrojo kurso. Kadangi čia rūkė didžioji dalis moksleivių, prie jų prisidėjau ir aš. Tikriausiai niekada negalvojau apie priežastis, paskatinusias mane rūkyti. Rūkiau kaip ir visi likusieji. Gal truputį daugiau. Po technikumo baigimo praėjo du metai armijos tarnybos. Vis rūkiau. Bet jau daugiau. Sugebėdavau net suderinti sportą ir rūkymą. Nesusimąstydavau apie tai, ką man duoda rūkymas. Tačiau jaunystėj turbūt nejaučiau nei žalos sveikatai, nei piniginės plonėjimo, nei apie kažkokių nepatogumų susidarymą. Po grįžimo iš armijos, vėl pradėjau rūkyti cigaretes su filtru. Man jau nepakakdavo per dieną cigarečių pakelio. Metams bėgant priklausomybė visapusiškai stiprėjo. Jau pradėjo neužtekti ir dviejų pakelių. Leisdavau sau rūkyti visur, kur tik įmanoma: automobilyje, virtuvėje, lovoje, netgi besimaudant vonioje. Dabar, jau nerūkydamas, galiu įsivaizduoti, kaip tada šalia manęs jautėsi, kentėjo ir gyveno mano šeima. Po truputį pradėjau jausti rūkymo įtaką fizinei sveikatai. Atsirado dusulys, ilgi kosėjimai, spjaudymai ir t.t. Nekalbu apie prasmirdusius namus, rūbus, pradegintas automobilio pasostes ir t.t. Prisiruošiau mesti. Be kažkokių ypatingų pastangų vieną dieną prabuvau nerūkęs. Sekantį rytą tiesiog užtraukiau dūmą, o galvoje sukosi vienintelė mintis apie tai, jog NIEKADA nemesiu rūkyti. Rūkymas ir alkoholio vartojimas netrukdė vienas kitam. Vienintelis dalykas, kuris bėgant metams keitėsi rūkymo srityje - didėjo kiekiai. Kai buvau apie 35 metų amžiaus, jaunesnioji dukra pasiūlė suskaičiuoti surūkomas cigaretes. Užsirašiau valandą, kai atsiplėšiau pakelį. Praėjus parai laiko buvo trys tušti pakeliai ir ką tik praplėštas ketvirtas. Kuo toliau, tuo labiau jautėsi rūkymo pasekmės sveikatai, bet nieko nepaisant, rūkiau toliau ir daugiau. Po paros laiko, praleistos reanimacijoje, ligoninės tualete sugebėjau surūkyti tik pusę cigaretės ir vos nesusmukau. Labai priminė pirmojo dūmo įspūdžius. Tačiau rūkiau toliau. Peržengęs į antrą Minesotos programos pusę, užsinorėjau mesti rūkyti. Priklausomybių psichologė davė keturis A4 dydžio lapus su testais ir po jų užpildymo išanalizavusi, pasiūlė pagalbą. Po metų. Ji nerekomendavo atsikratyti iškarto dviejų priklausomybių. Susitaikiau su tuo ir rūkiau. Nebeskaičiavau kiek surūkau, bet jaučiau didėjančius kiekius. Po susirinkimo grįždamas automobiliu, per 15 kilometrų trunkantį važiavimo atstumą, surūkydavau dvi cigaretes. Vakare būdavo visapusiškai bloga, plyšdavo galva. Puikiai suprasdavau nuo ko tai, bet vis prisidegdavausi ir prisidegdavausi vieną cigaretę po kitos. Laukiau pirmų blaivybės metų pabaigos ir planavau vėl važiuoti pas psichologę. Vieną vėlų vakarą, prieš pat miegą, pamatęs pakelyje 4 cigaretes supratau, kad neužmigsiu. Apėmė baimė: kas bus tuomet, kai pasibaigs cigaretės? Šokau į mašiną, nulėkiau iki artimiausios degalinės ir nusipirkau du pakelius. Kai ryte atsikėliau, ant stalo nakties likučiai: du nepraplėšti pakeliai ir dvi cigaretės. Tačiau ramiai miegojau. Supratau, kad manyje buvo ne tik labai stiprus fizinis poreikis nikotino, kaip medžiagos, bet ir labai didelė psichologinė priklausomybė. Po 11 mėnesių blaivybės, nelaukęs metų, pasiskambinau psichologei ir susitariau dėl susitikimo. Pirmas pasimatymas truko gal pora valandų. Ji man išdėstė metimo planą. Jis atrodė maždaug taip: 1. Vieną kartą per savaitę maždaug valandą apsilankau jos konsultacijoje Kauno apskrities Priklausomybės ligų centre. 2. Vartoju psichologės paskirtus receptinius vaistus. 3. Savarankiškai bandau padėti pats sau. Metimo procesas turėjo trukti 3 mėnesius. Vartojant vaistus buvo galima ir- netgi rekomenduojama - rūkyti. Tik palaipsniui turėjo mažėti cigarečių skaičius per dieną bei didėti vaistų dozė (stiprumas) . Vaistai - Champix. http://www.vaistai.lt/receptinis-vaista ... infolapelis . Jų veikimo esmė buvo slopinti tas vietas smegenyse, kurios nuolat reikalauja nikotino. 2009 metais mėnesio vaistų porcija kainavo daugiau nei 300 litų. Gydymo kursas - 3 mėnesiai. Per mėnesį kontrabandinėms cigaretėms išleisdavau apie 450 litų. Per tuos tris mėnesius surūkomas kiekis turėjo labai palaipsniui mažėti, o vaistų dozės - stiprėti. Vykdavau pas psichologę, kalbėjomės, gaudavau iš jos be galo daug patarimų, pasiūlymų ir rekomendacijų. Vaistų dozės didėjo, surūkomas kiekis nemažėjo. Meluodavau psichologei, kad surūkau mažiau. Metimo pradžioje nusipirkau knygą ”Lengvas būdas mesti rūkyti”, bet perskaičiau tik pirmus 20 puslapių. Turbūt galvojau, kad psichologės sudaryta programa bus veiksmingesnė. Pakankamai daug domėjausi nerūkymu ir pats. Kaune net susiradau anoniminių nikotinistų grupės kontaktus, bet jų neprireikė. Besibaigiant procesui (nors surūkomas kiekis nei kiek nesumažėjo), turėjau gultis į Kauno ligoninę tyrimams. Bestovint iant įstaigos laiptelių ir rūkant, į galvą šovė mintis, jog ligoninė man būtų saugi ir gera vieta pabaigti metimo procedūrą. Ir nors psichologė buvo kategoriškai įspėjusi nebandyti mesti iškarto, visiškai atsisakant, kažkaip net pats sau netikėtai ėmiau ir apsisprendžiau. Kartu su manimi ant laiptelių stovėjo atlydėjusi dukra. Vieną nuo kitos prisidegdamas surūkiau šešias cigaretes. Į pakelį prie likusių cigarečių įdėjau žiebtuvėlį ir padavęs jai, paprašiau parnešti namo. Ji tada turbūt taip iki galo ir nesuprato, jog aš visiškai metu rūkyti. Atsisveikinome. Aš nuėjau į ligoninę. Po kokių trijų valandų užsinorėjau parūkyti. Turėjau su savimi nešiojamą kompiuterį su internetu ir “sėdėjau” šiame forume. Tuo metu savo būsenas transliavau į forumą tiesiogiai iš ligoninės. Labiausiai turbūt įtikino ir padėjo bei palaikė vieno forumiečio parašymas jog : ”...JAU viskas. Tu JAU metei. Tu JAU nerūkantis. Dabar tereikia neprisidegti pirmos....” Ką reiškia nepakelti pirmos, aš jau žinojau. Beliko pritaikyti savo žinias praktikoje. Kai rūkiau, kava ir nikotinas buvo neatsiejami dalykai. Pradėdamas mesti rūkyti, prisipirkau kalnus pačių įvairiausių arbatų. Atrodė, jog metus rūkyti, kava gali “atvesti” prie atkryčio. Po paskutinės cigaretės surūkymo prabėgus penkioms valandoms, surizikavau nueiti prie ligoninės koridoriuje stovinčio kavos aparato. Išgėriau vieną puodelį, antrą. Ir nieko. Pasirodo, kava ir be cigaretės yra kava. Vėliau prasidėjo kramtymo ir čiaumojimo periodas. Kramčiau viską iš eilės: džiovintus obuolius ir slyvas, sausainius, saldainius ir t.t., ir pan. Turbūt kokias tris paras be sustojimo, kol visiškai įskaudo žandikaulius. Paskambinau psichologei, kartu pasidžiaugėm, jog jau neberūkau. Grįžęs iš ligoninės į namus, surinkau visas cigaretes, žiebtuvėlius ir pelenines. Visą šį “turtą” atidaviau rūkančiam broliui. Pradėjau gyventi nerūkančio žmogaus gyvenimą. Stengiausi būti atokiau nuo rūkančių žmonių, po pertraukos susirinkime sėsti greta nerūkančio. Dūmai, kuriuos užuosdavau, kvepėjo. Keletą kartų sapnavau, jog rūkiau. Vieną kartą - kad pirkau. Bet net sapne pirkau daug. Blokais. Turbūt niekada per tą laiką ir nebuvo kilęs noras rūkyti. Grįžo kvapai, atsistatė kvėpavimas, vėl galiu neuždusdamas nubėgti keletą kilometrų. Dingo chroniškas kosėjimas ir skrepliavimas, nesmirdi rūbai, neužtemęs automobilio priekinis stiklas ir nepradegintos pasostės, prie namų bei juose nesimėto nuorūkos ir dar begalės to, kas buvo pradingę tuomet, kai rūkiau. Tas pinigų kalnas, kurį išleisdavau cigaretėms, neatsirado. Matyt, tas srautas nutekėjo į reikalingesnes sritis, nei artinimas savo mirties bei aplinkinių nuodijimas.
Senbuvis
 
Pranešimai: 5263
Užsiregistravo: 2009-06-12 12:50:45
Miestas: Šakiai

Re: Kaip buvo, kas įvyko ir kaip yra dabar ...

Liepukas » 2016-01-09 10:10:17

Mdaaa...stipriai tau buvo..
Šauniai Pumputi susitvarkei,spaudžiu ranką..
žinok prisimenu tą "Jau viskas, JAU nerūkai.." aš dabar prisimenu kaip tu metei rūkyt...
bandau ir aš, šiokią tokią patirtį neseną turiu ir aš, vasaros pradžioj, pavasario gale praeitų metų penkiems kokiems menesiams buvau metus ir poto labai ant baikos, tikrai kvailai užsirūkiau. Kadangi mečiau sąlyginai lengvai, metėm kartu su vyru, o jam labai sunkiai, tai kai po penkių menesių jis užsirūkė, aš iš paskos, bet su tokiu pasitikėjimu, kad bus lengva laisvai elgtis ir toliau ir apasišoviau, nes antrą kartą ir norėdama nesugebėjau vėliau atsisakyt rūkymo...Dabar trečias bandymas..Klausyk reikia gal persikelt į rūkymo skiltį ania?
2012.02.26 *
_

*- The future has already happened. Stay ahead of the curve by calling in and embodying your future self now.
Vartotojo avataras
Senbuvis
 
Pranešimai: 5171
Užsiregistravo: 2014-07-16 00:42:26
Miestas: Vilnius

Re: Kaip buvo, kas įvyko ir kaip yra dabar ...

Laikas » 2016-01-11 20:34:20

Lenkiu galvą už tokį puikų aprašymą. :wink:
Sakau Jums, eikite ir ieškokite gėrio.
Vartotojo avataras
Senbuvis
 
Pranešimai: 626
Užsiregistravo: 2015-11-09 13:29:48
Miestas: Vilnius

Re: Kaip buvo, kas įvyko ir kaip yra dabar ...

mikas » 2016-01-11 23:34:12

Aš taip pat lenkiuosi :D , tik manau kokį mėnesį rašė .
Senbuvis
 
Pranešimai: 4132
Užsiregistravo: 2014-01-07 00:50:48

Re: Kaip buvo, kas įvyko ir kaip yra dabar ...

Alikas » 2016-01-13 14:12:17

Prieš 25 metus sausio 13 sėdėjau prie stalo nukrauto degtine ir niekaip nesupratau ko tie žmonės laksto ,tankai kažkokie kažkur važinėja. Svarbiausia degtienės yra.Dadar su savo mašina parvažiavau namo,meistrai stato langus namukui kur gyvens mama,dirbu darbe kur esu vertinamas...Ta pati sausio 13 tik aš jau kitoks.
Senbuvis
 
Pranešimai: 1661
Užsiregistravo: 2014-01-05 20:48:34

Re: Kaip buvo, kas įvyko ir kaip yra dabar ...

Pumputis » 2016-01-18 06:45:56

Per kelis nerūkymo metus visiškai buvo išgaravęs vaistų, kurie man padėjo susitvarkyti su rūkymo priklausomybe pavadinimas. Susisiekiau su savo psichologe ir prirašiau juos savo istorijoje raudonai. Gal kažkas pasinaudos.
Senbuvis
 
Pranešimai: 5263
Užsiregistravo: 2009-06-12 12:50:45
Miestas: Šakiai

Re: Kaip buvo, kas įvyko ir kaip yra dabar ...

Pumputis » 2016-11-15 20:57:18

Kaip atpažinti savo puikybės proveržį?
- Pajuntate stiprų pyktį žmonėms, ypač esantiems šalia; žmonės jus erzina.
- Manote, kad kiti yra kvailesni, bjauresni, nesupratingesni už jus. Jaučiatės esąs pranašesnis už kitus žmones ir dėl to vienišas.
- Kad ir ką pasakytų žmogus, su kuriuo iškilo konfliktas, esate įsitikinęs, jog tiesa – jūsų.
- Esate įsitikinęs, kad visiškai suprantate, ką jaučia ir kaip mąsto kitas žmogus, suprantate geriau už jį patį, nors šis tvirtina, jog jo nesiklausote ir negirdite.
- Esate tikras, kad konfliktas bus išspręstas tik tada, kai kitas žmogus pripažins, jog jūs šimtu procentų teisus, o jis – ne.
- Jaučiate pasitenkinimą ir tam tikrą „saldumą“ kritikuodamas, įžeisdamas ar iš emocinės pusiausvyros išvesdamas kitą žmogų.
- Jaučiate panieką, kategoriškai smerkiate ir kritikuojate ne tam tikrą kito žmogaus poelgį, o žmogų kaip asmenį.
- Jaučiate norą atsiriboti ir atsitverti nuo kitų žmonių, jaučiatės menkas ir nekenčiate savęs. Fantazuojate, įsivaizduojate, kaip jūs įrodote savo pranašumą, fantazijose esate išskirtinis.
Senbuvis
 
Pranešimai: 5263
Užsiregistravo: 2009-06-12 12:50:45
Miestas: Šakiai

Re: Kaip buvo, kas įvyko ir kaip yra dabar ...

mikas » 2016-11-16 10:17:07

Puikiai pacitavai . Taip , gyveni žmogus ir nesuki galvos , kaltini kitus , nesiseka kalti kiti ir t.t., nors realiai pats turi keistis.
Senbuvis
 
Pranešimai: 4132
Užsiregistravo: 2014-01-07 00:50:48

Re: Kaip buvo, kas įvyko ir kaip yra dabar ...

Liepukas » 2016-11-16 12:41:49

vakar išgirdau mintį, kuri užkabino...mintis ta, jog pozicija amžinai žiūrėti tik savęs, savo klaidų ir ect iš principo graži idėja, veiksminga, bet taikant beatodairiškai turi esminį trūkumą- tunelinį matymą situacijos, nes gyvenam bendradarbiaudami su visokiais žmonėmis ir bent jau man paskutiniu metu ypač raudonai primenama- jei jauties prastai, apsidairyk ar tavo aplinkoj nėra kvailių..:)) neužgauliai žinoma, bet kontekstas yra būtinas. O šluotis vien savo kiemą per amžius yra ydingas bajeris..taip kad kontekstas svarbu. Nebent vėl perspausi ir fokusas bus vien tik į aplinką.
2012.02.26 *
_

*- The future has already happened. Stay ahead of the curve by calling in and embodying your future self now.
Vartotojo avataras
Senbuvis
 
Pranešimai: 5171
Užsiregistravo: 2014-07-16 00:42:26
Miestas: Vilnius

Re: Kaip buvo, kas įvyko ir kaip yra dabar ...

Citrina » 2017-02-13 21:27:28

Pumputis rašė:Kalbėjom apie gyvūnus, o ne apie žmonių maistą. Kol savo katiną šėriau tik ''sausukais'' iš parduotuvės nebuvo jokių problemų su kirmėlėm, kurios atsirado iškart pamaitinus žalia mėsa. Todėl ir pritariu, kad žalią mėsą prieš duodant gyvūnui reikėtų gerokai apvirinti. Tą patvirtins bet kuris veterinaras.

Pumputi, tu turi katiną? :P Paieškočiau jo foto, berods kažkur buvai įdėjęs šiame forume, bet nežinau kur ieškoti.
Iš kur gavai savo katiną? Tu juo taip rūpinies, taip gini, man atrodo, tu niekada neišduotum savo draugų.
«Le mieux est lenemi du biеn»
Senbuvis
 
Pranešimai: 2316
Užsiregistravo: 2009-01-31 12:28:37

Re: Kaip buvo, kas įvyko ir kaip yra dabar ...

Pumputis » 2017-02-13 23:32:08

Citrina rašė:
Pumputis rašė:Kalbėjom apie gyvūnus, o ne apie žmonių maistą. Kol savo katiną šėriau tik ''sausukais'' iš parduotuvės nebuvo jokių problemų su kirmėlėm, kurios atsirado iškart pamaitinus žalia mėsa. Todėl ir pritariu, kad žalią mėsą prieš duodant gyvūnui reikėtų gerokai apvirinti. Tą patvirtins bet kuris veterinaras.

Pumputi, tu turi katiną? :P Paieškočiau jo foto, berods kažkur buvai įdėjęs šiame forume, bet nežinau kur ieškoti.
Iš kur gavai savo katiną? Tu juo taip rūpinies, taip gini, man atrodo, tu niekada neišduotum savo draugų.


Nebeturiu. :( Teko užmigdyti. Bekariaudamas su kitais katinais pasigavo leukemiją arba kačių AIDS. Pasiėmiau mažiuką kai dar tilpo į delną iš draugo kai jo katė atsivedė kačiukų.
Senbuvis
 
Pranešimai: 5263
Užsiregistravo: 2009-06-12 12:50:45
Miestas: Šakiai


Dabar prisijungę
Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias