Mano istorija

Esu priklausoma nuo alkoholio

Esu priklausoma nuo alkoholio. Berods geriausiai TAIP galiu save apibūdint, kas labiausiai atitiktų realybę. Tik paskui – esu magistrantė, linkus rašyti (kartais dar visai vykusiai), namų šeimininkė, matanti kaip žolė želia, skruzdėlių hierarchiją, matanti kai kitam skauda koją ir visa kita.
Viskas ryškiau buvo iki TOL, KAI NEPRADĖJAU GERTI.. PO TO visus tuos vitališkus džiaugsmus pajusti ir pareigas atlikti sunkiau. Žodžiu, viskas vyksta ne taip, kaip iki TO. Anksčiau kai kuriais aspektais buvau pralenkusi savo bendraamžius. Dabar turiu juos vytis. Buvau veikli, protinga ir kažkada visai graži mergina. Dievas duos, vėl tokia būsiu. Dabar esu merga su beisbolo kepure. Nieko nekaltinu, tik savo ligą.
Žinau, kad blogai yra gerti. Bet visiškai negerti negaliu. Pasiekiau tokį “lygį”, kad jau aplinkiniai manęs nebeatskiria – išgėrus aš ar ne. Man jau tas etapas, kai organizmas toleruoja alkoholį, o jo nebuvimą suprata kaip ligą… Šlykščiusia kai “padarius” daugiau nei liga reikalauja, ryte šiurpu atsiminti kad buvo vakar. O organizmas serga ir taip – ryte “apsergu” sloga arba kitaip (kartais užtirpsta rankos ilgesnį laiką ramybės būsenoj ir etc.) dėl abstinencijos būsenos. Bet “moralinės pagirios” sunkiausios.
Tik jau noriu, kad būtų kitaip. Suprantu, kad tą kryžių nešiosiu beveik visada. Nuo to ne per dieną pasveikstama. Labai noriu su tuo tvarkytis. Kaip nors.
Net mane, alkoholikę, liūdina tai, kad alkoholis yra “norma” .. Taip jau atsitiko, kad turiu kontakto su jaunais (mokyklinio amžiaus) žmonėm ir jie geria. Stengiausi stebėt. Iki kol nepatapau dalyve taip pati… Pagal tai, kokiu tempu tas procesas vyksta (gėrimo jaunų tarpe), bijau, kad už kai kurio laiko mano “gretas” papildys ir nauji. Kas liūdina. Bet ne man teist. Bet ne man ir nekeist tai, ką galiu. Tik sakydama, kad noriu keist viskas nepasikeis.
Ach… Porą kartų buvau anoniminiuose alkoholikuose, bet manęs tai “neužkabino”. Ten labiau panašu į “pletkininkų klubą”, o aš nelinkus savo bėdas pasakot miniai arba mėgautis ir guostis kitų bėdom. Esu viena su savo bėda. Ir šiaip esu vienišė.
Bet jau tai, kad jau rašau ČIA, yra kažkoks progresas. Viską suprantu. Baisiausia, kad blaivi būdama nebesu AŠ. Jei blaivi, tai aš jaučiuosi apsirgus. O aš noriu iš gyvenimo VISKO. Noriu išsivalyt. Noriu baigt doktorantūrą. Susitvarkyt . Turėt vaikutį. Žodžiu, visko, ko visi žmonės nori.
Labiausiai bijau pasiekt degradacijos lygį. Nors panašiam jau ir esu – nedirbu, atidėjinėju plaukų dažymą ir antakiai dažniau atauga, žodžiu, t. t ir pan… (Atsiprašau už Bridžitos Džouns rašymo stilių).
Po pirmo delyro (baltosios karštligės) buvo visiška abstinencija. Tada visai “kalbėjau su Dievuliu”, pati skambinau į greitąją, ten pasakė, “nusipirk dar išgert”… Tiesa, blaiva būdama labai savim viduje didžiavausi, galvojau, kad jei TAI manęs nenužudė, padarė mane stipresnę. Po poros mėnesių atkritau. Tada bandžiau gert metadoxilį gerdama alkoholį – reikėjo eit į paskaitas ir į darbą.. Po to buvo keli “tylesni” delyrai, kuriuos “nuramindavau” tuo pačiu, kuo apsirgau…
LABIAUSIAI BIJAU PRARAST PROTĄ IR NUOVOKĄ. Nes čia yra daugiausia, ką turiu. Dar bijau sugadint savo genofondą. Bijau prarast tai, ką ką myliu.
O viskas prasidėjo nuo alaus, cha! Po to buvo amfetaminas (man labiausiai patiko), koksas (per brangus), extasy… Pliusas tas, kad tuo etapu tikrai negėriau. Paskui, kai tas laikas baigėsi, liko vėl mylimas brendis. Kuo daugiau, tuo geriau ir rytojus nebesvarbu. O rytojus visada turi būt svarbu, nes jis ateis jei “nepasiseks” ir atsibusi…
Dabar bandau ieškot vaistų, kurie padėtų/ t. y. bent kiek padėtų suvaldyt savo priklausomybę ir tokių, kurie alkoholio nebuvimą leistų jaustis geriau. Nebesakau “jaustis sveikai”, Jaustis geriau, jaustis gyvam be diskomforto.

Pas savo šeimos gydytoją bijau TAI papasakot, bijau eit pas narkologą, kad neliktų įrašų kortelej (paskui gali būti sunkiau su darbu jei kas iškils). Dar bijau prarast savo mylimą žmogų (iš kurio kišenės ir geriu, nes dabar be darbo…). Žodžiu, bijau.
Mano draugė turėjo panašių bėdų, tik nebuvo iki čia, kur aš esu, daėjusi. Ji dabar vadovauja vienam anonimikų klubui Anglijoje. Jai užteko vieno delyro. O aš ne visai savo noru einu link sekančio, dar sekančio, dar sekančio…
Gal patogiausia būtų pastatyt save į nepatogiausią sau padėtį? Buvo kilę tokios mintys. Pakeist draugą, pakeist gyvenamą vietą tam, kad aplinkybės tokios nebesusiklostytų. Tik, bijau kad, pakeitus sąlygas savęs nepakeisiu.
Žmonės, kurie sveiki, alkoholio vartojimą supranta kaip apsileidimą. O aš tai suprantu kaip ligą. Be to žinau, kad ne viena tokia esu. Nežinau kaip padaryti, kad būtų geriau.
Dabar, tikrindama ką parašiau, perskaičiau ir išgirdau tik NORIU ir BIJAU.
Tikiu į Dievą, kažkada Jis mane išgirs. Ir NORIU PASVEIKT. Patikrinsiu savo kailiu ar tą gauni, kuo tiki, cha cha!

P. S. Dar pastebėjau, kad išgėrus jaučiuosi blaivesnė, nei būdama blaiva (ypač ryte..).
Čia ne istorija, o veikiau pagalbos šauksmas.

Palikti komentarą