Mėgstantiems

Džinas

Tai stiprus alkoholinis gėrimas iš aukštos kokybės rektifikuoto spirito ir aromatinių medžiagų. Ypatingą gaivų skonį džinui suteikia kadagio uogos. Senovės romėnai šį augalą vadino „juniperus“ – suteikiąs jaunystę. Gėrimo pavadinimas kilo nuo olandų kalbos žodžio „genever“, reiškiančio kadagį. Džinui gaminti geriausiai tinka ne visai sunokusios kadagio uogos, kuriose daug kvapnaus, gerai spirite tirpstančio aliejaus. Gaminant džiną naudojami ir tokie augalai kaip kalendra, šventagaršvės šaknys, cinamono žievė, citrinos ir apelsino žievelės ir netgi saldymedžio šaknys. Gamintojai siekia augalų skonio ir kvapų darnos, nes nuo to priklauso džino kokybė.
Gaminant džiną labai svarbu tinkamai paruošti spiritą. Jis gaminamas įprastu rūgimo ir nepertraukiamos distiliacijos būdu. Gautas grynas alkoholis turi atitikti standartą – būti ne mažiau kaip 96 proc. stiprumo. Tuomet jis yra supilamas į varinius indus, kur maišomas su paruoštais augalais ir prieskoniais. Vėliau, kaitinat mišinį, spiritas garuoja, perimdamas augalų kvapnumą ir skonį. Galiausiai garai atvėsinami ir tampa skystu džino distiliacijos produktu.

Pagal gamybos technologiją džinas skirstomas į du tipus:

  • Olandiškas džinas – kadagio uogos kartu su kitomis sudedamosiomis dalimis, sumaišomos su miežių salyklu ir rugiais. Visa tai rauginama, o po to distiliuojama.

  • Londono sausasis džinas – uogos ar jų aromatiniai spiritai sumaišomi su grūdiniu spiritu – žaliava. Šis mišinys kelis kartus distiliuodamas. Kartais džinas trumpą laiko tarpą laikomas statinėse.

Pirmuoju būdu pagamintas džinas pasižymi stipresniu aromatu nei Londono gamybos, bet pastarasis populiaresnis.
Pirmieji džiną pagamino olandai. Tai buvo rektifikuotas ir aromatizuotas kadagio uogų spiritas, iš pradžių vartotas tik medicinoje skrandžio sutrikimams, podagrai ir tulžies pūslės akmenims gydyti. XVII a. Anglijos kareiviams, padėjusiems olandams sutriuškinti ispanus Trisdešimties metų kare, labai patiko šis gėrimas ir jie jį pavadino „Olandų drąsa“. Grįždami kareiviai pasiėmė šio gėrimo į Angliją, kur jį greitai pamėgo miestelėnai.
Karalius Karolis I nutarė paremti džino populiarinimą Londone. Jis sukūrė kompaniją, kuriai suteikė išskirtines džino ir acto gamintojos teises Londono ir Vestminsterio miestuose. Vėlesnis draudimas importuoti spiritinius gėrimus iš užsienio šalių atvėrė galimybes kiekvienam britui užsiimti gėrimų distiliavimu ir gamyba. Džinas greit tapo pigiausiu ir lengviausiai gaunamu gėrimu. Deja, pigus ir prieinamas džinas dažnai tapdavo pagrindine nusikaltimų priežastimi Londone. Po vyriausybės pertvarkymų 1751 m. pardavinėti džiną buvo leista tik prekiautojams, turintiems licenciją, ir smuklininkams.
Laikui bėgant, angliškasis pavadinimas „genever“ sutrumpėjo iki džino. XVIII a. viduryje jis tapo Senosios Anglijos gėrimu.
Iš pradžių, džino gamyba buvo greitas ir neišbaigtas procesas, todėl pirmieji džinai pasižymėjo abejotina kokybe. Vėliau, 1930 metais, buvo sukurtas nepertraukiamos distiliacijos metodas. Jį naudojant gautas rektifikuotas ir visiškai grynas spiritas, kas labai pagerino gėrimo kokybę. Greitai džinas įgijo populiarumą, susikūrė tiekėjų ir platintojų tarptautinis tinklas. Anglijos karališkasis laivynas plukdė džiną į visus imperijos kampelius. Britų valdininkai, kareiviai ir kolonistai išbandė įvairiausius mėgstamo gėrimo mišinius. Ypač populiarios buvo citrinų sultys. Indijoje džino gydomąsias savybes sustiprindavo maišydami jį su chitino tirpalu ir gazuotu mineraliniu vandeniu. Gautą vaistą vartodavo prieš maliariją. Taip gimė džinas su toniku, vienas populiariausių gėrimų.
1920-1930 m. Amerika troškulį ėmė malšinti kokteiliais, kurių mada prasidėjo džino dėka. Kita vertus, kokteiliai išgarsino džiną. Vienas populiariausių kokteilių, kurio pagrindą sudaro džinas – „Sausas Martinis“.

http://www.vynas.lt/kitigerimai/

Palikti komentarą