Asmeninė legenda

Daugelio žmonių tarpusavio santykiai

Daugelio žmonių tarpusavio santykiai remiasi tuo, kad yra tikslas iš jų kažką gauti, o ne į juos įnešti (atiduoti).

Bet kokių santykių tikslas – suvokti, kokią dalį savęs norėtum „atiduoti“, o ne kokią dalį kito žmogaus tu norėtum gauti ir išlaikyti.

Santykiuose gali būti tik vienas tikslas – kiekvieno gyvenime – BŪTI IR RINKTIS, KAS TU ESI IŠ TIKRŲJŲ.

Labai romantiškai skamba, kai tu sakai, kad tu buvai „niekas“, kol neatsirado kažkoks tau artimas žmogus. Bet taip nėra. Dar blogiau, kad tai verčia tavo artimą žmogų būti tuo, kuo jis iš tikrųjų nėra.

Nenorėdami tavęs „liūdinti“ artimieji labai stengiasi būti tokiais, kokius tu nori juos matyti. Jie taip elgsis tol, kol pajus, kad daugiau taip elgtis nebegali. Jie nebegali daugiau vaidinti tų vaidmenų, kuriuos tu jiems paskyrei. Susikaupia nuoskaudos. Po to atsiranda susierzinimas.

Galų gale, kad apsaugotų save (ir santykius), artimieji pradeda reikalauti teisės į savąjį „aš“, vis labiau atskleisdami tai , KAS JIE YRA IŠ TIKRŲJŲ. Tada tu ir pamatai, kad “jie labai pasikeitė“.

Labai romantiškai skamba, kai tu sakai, kad atėjus į tavo gyvenimą artimam žmogui, tu pajutai pilnavertiškumą. Bet tarpusavio santykių tikslas yra ne tai, kad būtų kitas žmogus, kuris padėtų tau save įprasminti, o tikslas yra, kad būtų kitas žmogus, su kuriuo galėtum pasidalinti šiuo savęs įprasminimu.

Štai kur paradoksas visų žmoniškų santykių: tau nereikia žmogaus, kad galetum pajusti, KAS TU ESI (būti savimi), ir tuo pačiu – be kito, tu – NIEKAS.

Tame paslaptis ir stebuklas, nusivylimas ir žmogiškosios patirties džiaugsmas. Tam reikalingas gilus suvokimas ir pasiruošimas gyventi su šiuo paradoksu, neprarandant sveiko proto. Mano stebėjimais, taip gyvena labai nedaug žmonių…

Maždaug tarp 40-60 metų ( ir dauguma greičiau anksčiau, nei vėliau) atsisako savo didžiausios svajonės, netenka didžiausios vilties ir tenkinasi pačiais primityviausiais lūkesčiais, arba ir visai niekuo.

Problema tokia svarbi, tokia akivaizdi, ir tuo pat metu ją taip neteisingai supranta: tavo pati aukščiausia svajonė, tavo šviesiausios idėjos ir tavo viltys yra nukreipta labiau į mylimą kitą žmogų, negu į savo AŠ. Santykių gilumą galima išmatuoti pagal tai, kaip lengvai kitas žmogus susitaikė su tavo įsitikinimais ir kiek giliai tu pažinai save, gyvendamas ir prisitaikydamas jo ar jos suvokimui. Bet tikrasis išbandymas yra tai, kaip gerai tu gyveni, kiek esi susitaikęs su savo idėjomis.

Tarpusavio santykiai yra šventi, nes jie duoda pačią didžiausią galimybę gyvenime, netgi vienintelę galimybę – kurti ir įprasminti tavo aukščiausiojo AŠ patirtį.

Tegul kiekvienas žmogus tarpusavio santykiuose rūpinasi SAVIMI: kuo jis pats yra, ką daro ir ką turi, ko jis pats nori, ko prašo; ko jis pats ieško, kuria, jaučia – ir tada visi santykiai stebuklingai tarnautų savam tikslui ir jo dalyviams.

Tegul kiekvienas rūpinasi ne kitu, o savim, tik savim.

Ši nuostata atrodo keista, nes tave mokė rūpintis kitais.Bet aš sakau tau: tavo dėmesys (koncentracija) į kitą, tavo priklausymas nuo kito ir sužlugdo tarpusavio santykius.

Kas yra kitas? Ką kitas veikia? Ką kitas kalba? Ko nori? Ko reikalauja? Apie ką kitas galvoja? Ką ruošiasi daryti?

Kūrėjas supranta, kad visai nesvarbu, kas yra kitas, ….Svarbu, kas esi TU, koks tavo santykis.

Ištrauka iš knygos „Beseda s bogam“необычный диалог/ НИЛ ДОНАЛД УОЛШ

Atsiprašome – versta mėgėjo.

Palikti komentarą