Mano istorija

Daktaro Bobo košmaras. Asmeninės istorijos. AA pirmeivių pasakojimai.

Daktaras Bobas yra vienas iš dviejų
Anoniminių alkoholikų draugijos pradininkų.
Pirmoji jo nenutrūkstamos blaivybės diena – 1935 metų
birželio dešimtoji – yra ir mūsų draugijos įkūrimo diena.
Iki pat mirties 1950 metais savo patirtį jis perteikė
daugiau nei penkiems tūkstančiams alkoholikų,
vyrų ir moterų, ir visiems jiems teikė medicininę
pagalbą negalvodamas apie atlygį.
Šiame šventame darbe Ohajo Akrono miesto Šv. Tomo
ligoninėje jam pasiaukojamai talkino seselė Ignacija,
viena kilniausių mūsų draugijos bičiulių.

GIMIAU Naujosios Anglijos kaimelyje, turinčiame septy­nis tūkstančius gyventojų. Kiek pamenu, dorovinis lygis mū­suose buvo daug aukštesnis nei įprasta. Mūsų apylinkėje ne­buvo pardavinėjamas alus ar kiti alkoholiniai gėrimai. Išimtis buvo tik Valstijos alkoholio agentūra – jei pavykdavo įtikinti jos atstovą, kad alkoholio būtinai reikia, galėdavai įsigyti pin­tą (0,47 litro). O nepavykus įtikinti pirkėjui tekdavo grįžti tuščiomis, negavus vaisto, kuris, kaip vėliau ėmiau manyti, buvo pana­cėja nuo visų žmogiškų bėdų. Kai kurie parsigabendavo alko­holio iš Bostono arba Niujorko, tačiau dauguma padorių mies­telio gyventojų žiūrėjo į juos nepalankiai ir su nepasitikėjimu. Miestelyje buvo bažnyčių ir mokyklų, ten ir aš pradėjau eiti mokslus.
Mano tėvas buvo išsilavinęs, visuomenė vertino jo sugebė­jimus. Tėvai labai aktyviai dalyvavo bažnytinėje veikloje. Abu jie buvo labiau nei vidutiniškai intelektualiai išprusę.
Nelaimei, buvau vienturtis, ir tai galbūt nulėmė mano sa­vanaudiškumą, kuris turėjo didelės įtakos alkoholizmui.
Vaikystėje iki pat gimnazijos buvau daugiau ar mažiau ver­čiamas lankyti bažnyčią, sekmadieninę mokyklą, vakarines apei­gas, pirmadienio vakaro Krikščioniškąjį sekimą, retkarčiais -trečiadienio vakarines maldų sueigas. Tai sukėlė priešingą efektą – aš nusprendžiau, jog, ištrūkęs iš tėvų valdžios, niekada neperžengsiu bažnyčios slenksčio. Sio sprendimo tvirtai laikiausi keturiasdešimt metų, išskyrus atvejus, kai aplinkybės susiklos­tydavo taip, kad neiti būtų buvę neišmintinga.
Baigęs gimnaziją, ketverius metus prasimokiau viename geriausių šalies koledžų; tada ir gėrimas tapo vienu svarbiau­sių nepamokinių užsiėmimų. Taip elgėsi beveik visi. Aš gerda­vau vis dažniau ir patyriau gausybę malonumų – be jokių didesnių fizinių ar finansinių rūpesčių. Rytais po išgertuvių jausdavausi daug geriau už savo sugėrovus – jie būdavo bau­džiami (o gal laiminami) rytinio tąsymo kančiomis. Nė kar­to gyvenime man neskaudėjo galvos. Visa tai dabar leidžia manyti, kad nuo pat pradžių buvau alkoholikas. Visas mano gyvenimas, atrodė, sukosi taip, kad dariau tik tai, ko man norisi, neatsižvelgdamas į niekieno teises, norus ar privilegi­jas; metams bėgant tokia nuostata stiprėjo. Brolelių girtuoklių akimis, mokyklą baigiau „summa cum laude“ (kaip pirmūnas), bet dekanui reikia pasakyti, taip neatrodė.
Kitus trejus metus praleidau Bostone, Čikagoje ir Monrealy­je, dirbau dideliame pramonės koncerne – pardavinėjau gele­žinkelio įrangą, įvairių rūšių benzininius variklius ir kitus dide­lius įrengimus. Tuo metu gėriau tiek, kiek leido mano piniginė, vis dar be didelių nemalonumų, nors rytais kartais visas drebė­davau. Per tuos trejus metus nebuvau darbe tik pusę dienos.
Mano kitas žingsnis buvo studijos viename didžiausių ša­lies universitetų. Gėriau daug nuoširdžiau nei anksčiau. Dėl sugebėjimo išgerti milžinišką kiekį alaus buvau priimtas į vie­ną gėrėjų broliją ir greitai tapau vienu iš jos lyderių. Eidamas į rytines paskaitas, nors būdavau puikiai pasiruošęs, dažnai pasukdavau atgal į brolijos būstinę vien dėl kūną krečiančio drebulio; bijojau būti pakviestas atsakinėti, kadangi, būdamas labai nervingas ir. suirzęs, galėjau iškelti kokią sceną.
Padėtis vis blogėjo, tai tęsėsi iki antro kurso, pavasario, kai po ilgos girtuoklystės nutariau nebaigti semestro, susidėjau daiktus ir išvykau pas draugą į Pietus, kur ketinau praleisti mėnesį didelėje fermoje. Kai galvoje prašviesėjo, supratau, kad mesti mokslą būtų kvaila. Nusprendžiau geriau grįžti ir tęsti studijas. Sugrįžęs pamačiau, kad fakulteto vadovybė mano ki­taip. Tik po ilgų įtikinėjimų jie leido man grįžti ir laikyti egza­minus. Išlaikiau gana gerai. Bet jie buvo pasibaisėję manimi ir sakė, kad pasistengs apsieiti be manęs. Po ilgų kankinančių pokalbių galų gale man buvo įskaityti kreditai, ir rudenį aš migravau į kitą garsų universitetą kaip trečio kurso studentas.
Čia ėmiau taip smarkiai gerti, kad bendruomenės, kur gy­venau, bičiuliai buvo priversti iškviesti mano tėvą. Ilgą kelią atvykęs tėvas bergždžiai bandė atvesti mane į teisingą kelią. Tai mažai padėjo, aš gėriau dar smarkiau ir stipresnius gėri­mus nei anksčiau.
Ypač klaikiai užgėriau prieš baigiamuosius egzaminus. Ran­kos taip virpėjo, kad vos nulaikiau pieštuką. Atidaviau egzami­natoriams gal tris visiškai tuščius klausimynus. Aišku, greitai buvau iškviestas ant kilimo, ir jie priėmė sprendimą, kad turiu pakartoti visą paskutinių dviejų ketvirčių kursą, be to, privalau išlikti absoliučiai sausas, jeigu noriu baigti mokslus. Taip ir buvo: įrodžiau savo fakultetui, kad galiu visai pakenčiamai mokytis ir elgtis.
Elgiausi taip pagirtinai, kad man pavyko užsitikrinti taip trokš­tamą internatūrą viename Vakarų mieste. Ten praleidau dvejus metus. Buvau labai užsiėmęs, retai kada išeidavau iš darbo ligo­ninėje, taigi ir neturėjau galimybių įsivelti į kokią bėdą.
Po tų dvejų metų miesto centre atidariau savo kabinetą. Turėjau šiek tiek pinigų, daug laiko ir skaudantį skrandį. Greitai patyriau, kad skrandžio skausmus mažiausiai kelioms valan­doms palengvina pora taurelių, taigi grįžti prie ankstesnio ne­saikingo piktnaudžiavimo visai nebuvo sunku.
Už tai turėjau mokėti savo sveikata, todėl, vildamasis išsi­gelbėti, mažiausiai tuziną kartų savanoriškai buvau užsidaręs į vietinę gydyklą. Atsidūriau tarp Sicilės ir Charibdės: kai ne­gėriau, mane kankino skrandis, kai gėriau – nervai. Po trejų tokių metų sykį patekau į vietos ligoninę. Gydytojai bandė man padėti, bet aš arba prišnekindavau draugus slapta atnešti butelį, arba pasivogdavau alkoholio pačioje ligoninėje; mano būklė sparčiai blogėjo.
Galų gale tėvui teko atsiųsti man daktarą iš tėviškės, ir jam kažkaip pavyko pargabenti mane į gimtinę. Apie du mė­nesius pragulėjau lovoje, kol pajėgiau išeiti iš namų. Pasilikau miestelyje dar porą mėnesių, paskui grįžau tęsti praktiką.
Arba buvau labai išsigandęs dėl to, kas įvyko, arba mane taip paveikė tas daktaras, o veikiausiai – ir tas, ir anas, taigi ne­išgėriau nė taurelės iki to laiko, kol šalyje buvo įvestas „sausas įstatymas**.
Kai buvo priimta Aštuonioliktoji Konstitucijos pataisa, pa­sijaučiau pakankamai saugus. Maniau, kiekvienas nusipirks po keletą butelių ar dėžių alkoholio – tiek, kiek leis valstybė, ir tos atsargos greitai baigsis. Nieko neatsitiks, jei ir aš truputį pagersiu. Tuo metu dar nežinojau, kad vyriausybė suteikė mums, gydytojams, galimybę įsigyti praktiškai neribotą kiekį spirito; nežinojau ir apie kontrabandininkus, kurie greitai pasi­rodė horizonte. Pradžioje gėriau saikingai, tačiau netrukus grį­žau prie senų įpročių, kurie anksčiau taip liūdnai baigdavosi.
Per ateinančius keletą metų man išsivystė dvi ryškios fobijos: viena iš jų buvo baimė neužmigti, kita – baimė, kad pritrūks alkoholio. Nebuvau turtingas ir žinojau, kad turiu būti pa­kankamai blaivus, jei tik noriu užsidirbti pinigų, priešingu atveju negalėsiu įsigyti alkoholio. Todėl ilgą laiką susilaiky­davau nuo rytinės taurės, nors jos ir baisiai norėjosi. Vietoj to apraminti drebuliams vartojau dideles dozės raminamųjų. Tai man įvarė didžiulį nerimą. Kartais pasiduodavau rytiniam po­traukiui išgerti ir per keletą valandų apsvaigdavau taip, kad nebegalėdavau dirbti. Tai kliudydavo ir ką nors parsinešti va­karui – tada kamuodavo bemiegės naktys, vartymasis nuo šono ant šono ir nepakeliamas drebulys iš ryto. Man užteko proto penkiolika metų nesirodyti ligoninėje išgėrus, labai retai ne­blaivus priimdavau pacientus. Kartais slėpdavausi viename klube, kurio nariu buvau, kartais apsigyvendavau viešbutyje išgalvota pavarde. Bet draugai dažniausiai mane surasdavo, ir aš grįždavau namo, jei jie pažadėdavo, kad manęs nekoneveiks.
Jei žmona ruošdavosi kur nors po pietų išeiti, iš anksto pasirūpindavau didelėmis alkoholio atsargomis, slapta parsi­nešdavau gėrimų namo ir slėpdavau anglių dėžėje, tarp nešva­rių skalbinių, spintelėje virš durų, rūsyje už balkių ar kokiuose plyšiuose. Naudojau tam senas skrynias ir spintas, šiukšlių ir net pelenų dėžes. Tualeto vandens bakelio nenaudojau – tai atrodė per daug paprasta, – vėliau sužinojau, kad žmona daž­nai jį tikrindavo. Būdavo, įsikišu aštuonis ar dvylika mažų buteliukų į pirštines ir numetu verandoje – žiemos dienomis ten būdavo prieblanda. Mano kontrabandininkas paslėpdavo alkoholį kieme po laiptais, iš ten, nutaikęs patogų momentą, ir pasiimdavau. Kartais jį parsinešdavau kišenėse, bet jas ėmė tik­rinti, ir tai tapo per daug rizikinga. Supilstydavau gėrimą į buteliukus po 120 gramų ir prisikišdavau į kojines. Taip dariau, kol sykį su žmona nuėjome pažiūrėti Voleso Byrio spektaklyje „Vilkikas Anė“ – po to triukas su kojinėmis baigėsi! (šio spaktaklio personažas taip pat slėpdavo buteliukus kojinėse (red. past.))
Negaišinsiu laiko pasakodamas apie visus apsilankymus ligoninėse ir reabilitacijos klinikose.
Per tą laiką mūsų draugai mus daugiau ar mažiau atstūmė. Jie negalėdavo mūsų kviestis, nes aš visada prisigerdavau; dėl tos pačios priežasties ir žmona nedrįsdavo nieko kviesti į na­mus. Baimė, kad užklups nemiga, vertė kas vakarą pasigerti, tačiau dieną privalėjau išsilaikyti blaivus bent iki ketvirtos va­landos, kad galėčiau dirbti ir gauti alkoholio vakarui. Tokia buvo kasdienybė, su mažais pertrūkiais taip tęsėsi 17 metų. Tai buvo pats tikriausias košmaras: uždirbti pinigų, nusipirkti gėrimo, parsinešti į namus, prisigerti, ištverti rytinius drebu­lius, paimti didelę dozę raminamųjų, kad vėl pajėgčiau už­dirbti pinigų ir t. t., ir pan., iki apsivėmimo. Aš žadėdavau žmonai, draugams ir vaikams, kad daugiau nebegersiu. Tai buvo pažadai, kurie retai išlaikydavo mane blaivų net tą die­ną, nors žadėdavau iš visos širdies.
Tiems, kurie yra linkę eksperimentuoti, turėčiau paminėti vadinamąjį „alaus eksperimentą“. Kai vėl buvo leista prekiau­ti alumi, maniau, esu saugus. Jo galėsiu gerti kiek noriu. Tai nekenksminga, nuo alaus dar niekas nenusigėrė. Taigi su savo gerosios žmonos leidimu prisikaupiau jo pilną rūsį. Greitai per dieną jau išgerdavau mažiausiai pusantros dėžės. Maž­daug per du mėnesius priaugau apie trisdešimt svarų, atro­džiau kaip paršas, vargino dusulys. Tuomet kilo mintis, kad nuo manęs trenkiąs alaus kvapas neleis žmonėms suprasti, ką iš tikrųjų geriu, taigi savo alų ėmiau stiprinti grynu spiritu. Rezultatas, aišku, buvo apverktinas. Tuo ir baigiau „eksperi­mentą“ su alumi.
Maždaug tuo metu likimas suvedė su grupe žmonių, kurie mane patraukė, nes atrodė orūs, sveiki ir laimingi. Jie kalbėjo laisvai, nesivaržydami; man taip niekada neišeidavo. Atrodė la­bai sveiki ir laisvai jautėsi bet kurioje situacijoje. Dar daugiau -buvo matyti, kad jie laimingi. Aš visuomet nepasitikėjau savi­mi, dažniausiai būdavau įsitempęs, mano sveikata balansavo ant kritinės ribos – buvau visai apgailėtinas. Jaučiau, kad jie turi kažką, ko man trūksta ir kas dabar gali padėti. Supratau -tas kažkas yra dvasinės prigimties, – tai nelabai mane viliojo, bet pamaniau, kad blogiau nebus. Dvejus su puse metų aš sky­riau tam daug laiko, gilinausi, bet, nepaisant to, prisigerdavau kiekvieną vakarą. Skaičiau viską, ką radau, ir kalbėjausi su vi­sais, kurie, kaip man atrodė, ką nors apie tai žino.
Tuo labai susidomėjo ir mano žmona. Jos domėjimasis pa­laikė manąjį, nors niekada nejutau, kad čia gali būti alkoholi­nės problemos sprendimas. Niekada nesužinosiu, kaip per vi­sus tuos metus žmona išsaugojo tikėjimą ir narsą, – bet ji buvo tokia. Jei būtų kitaip, manęs jau seniai nebebūtų tarp gyvųjų. Mes alkoholikai, dėl kažkokių priežasčių gauname dovaną -išsirenkame šauniausias pasaulio moteris. Negaliu paaiškinti, už ką joms lemta patirti visas tas baisias kančias, kurias joms
užkrauname.
Apytikriai tuo metu, vieną šeštadienio popietę žmonai pa­skambino pažįstama moteris ir pakvietė užeiti susitikti su jos draugu, galbūt galinčiu man padėti. Tai buvo Motinos dienos išvakarėse. Grįžau namo girtutėlis, nešinas dideliu kambariniu augalu. Padėjau jį ant stalo ir, nuėjęs į savo kam­barį, „nulūžau“. Moteris kitą dieną vėl paskambino. Norė­damas būti mandagus, nors labai prastai jaučiausi, sutikau, tik išpešiau žmonos pažadą – neužtrukti ten ilgiau kaip pen­kiolika minučių.
Į jų namus atėjome lygiai penktą, o išėjome penkiolika po vienuoliktos. Su tuo žmogumi šiek tiek pasikalbėjau dar porą kartų, ir staiga nustojau gerti. Sausas laikotarpis tęsėsi apie tris savaites. Kelioms dienoms išvykau į nacionalinės medikų draugijos, kurios nariu buvau, susirinkimą Atlantoje. Trauki­nyje išgėriau visą viskį, kurį jie turėjo. Pakeliui į viešbutį dar nusipirkau kelis butelius. Tai buvo sekmadienį. Vakare prisi­gėriau, pirmadienį iki vakarienės išsilaikiau blaivus, tada vėl pasigėriau. Bare gėriau, kiek drįsau, paskui, nuėjęs į savo kam­barį, prisibaigiau. Antradienį pradėjau iš ryto, iki pietų jau buvau apiforminęs“. Nenorėjau apsikiaulinti, taigi išvykau iš viešbučio. Dar nusipirkau alkoholio pakeliui į stotį. Traukinio teko kiek palaukti. Toliau nieko neprisimenu – kol atsibudau draugo namuose, miestelyje netoli manojo. Geri žmonės informavo žmoną, ir ji atsiuntė mūsų naująjį draugą manęs paimti. Jis parvežė mane namo, paguldė į lovą, davė tą vakarą keletą taurelių ir iš ryto butelį alaus.
Tai buvo 1935 metų birželio dešimtoji, ir tada aš paskutinį kartą gėriau. Nuo to laiko praėjo beveik ketveri metai.
Tikriausiai kils klausimas: ką man pasakė ar padarė tas žmo­gus ir kuo tai skyrėsi nuo to, ką sakė ir darė kiti? Prisiminki­me – aš buvau labai gerai apsiskaitęs ir kalbėjęsis su visais, kurie ką nors žinojo ar tarėsi žiną apie alkoholizmą. Bet tai buvo imogus, išgyvenęs daugelį baisaus gėrimo metų, išken­tėjęs visas įmanomas girtuoklio patirtis, kurias tik žino žmo­nės, bet kuris buvo išgydytas tuo pačiu dvasiniu būdu, kurį ir aš pabandžiau. Be abejonės, jis man suteikė naudingos infor­macijos apie alkoholizmą. Tačiau kur kas svarbesnis buvo faktas, kad iš visų, su kuriais teko kalbėtis, jis buvo pirmas gyvas asmuo, žinantis ką kalba apie alkoholizmą, iš tikros savo gyvenimo patirties. Kitaip sakant, jis kalbėjo mano kalba. Jis žinojo visus atsakymus ir, be abejo, ne iš knygų.
Tai yra didžiausia palaima – būti išvaduotam nuo siaubin­go, kankinančio prakeikimo. Dabar mano sveikata gera, aš atgavau savigarbą ir kolegų pagarbą. Mano šeimyninis gyve­nimas yra idealus, verslo reikalai einasi tiek gerai, kiek galima tikėtis mūsų neramiais laikais.
Aš daug laiko skiriu perduoti kitiems, ką išmokau. Tiems, kuriems to labai reikia ir kurie nori. Tai darau dėl keturių priežasčių:
1.Dėl pareigos jausmo.
2.Tai man malonu.
3.Taip elgdamasis grąžinu skolą žmogui, kuris skyrė savo laiko tai perduoti man.
4.Kiekvieną kartą tai darydamas apsidraudžiu nuo galimo atkryčio.
Skirtingai nei daugelis mūsiškių, pirmuosius dvejus su pu­se metų abstinencijos aš nepraradau potraukio alkoholiui. Jis mane lydėjo beveik visur. Bet nebuvo atvejo, kad būčiau netgi arti to, kad pasiduočiau pagundai. Matydamas geriančius draugus ir žinodamas, kad man – negalima, visada būdavau labai prislėgtas, tačiau išmokau save įtikinti, jog šia privilegija, kai ją dar turėjau, piktnaudžiavau taip, kad ji man buvo at­šaukta. Taigi nereikia dėl to skųstis, galų gale niekas prievarta nepylė alkoholio į gerklę.
Jei manai, kad esi ateistas, agnostikas ar skeptikas, ar laikaisi kito pavidalo intelektinio išdidumo, kuris trukdo priimti tai, kas parašyta šioje knygoje, apgailestauju. Jei vis dar tebesitiki, kad esi pakankamai stiprus ir gali laimėti vienas, tai tavo reika­las. Bet jei iš tiesų nori visiems laikams atsisakyti alkoholio ir jauti, kad tau reikalinga pagalba, mes žinome, jog turime tau atsakymus. Jei skirsi bent pusę pastangų, kurias skirdavai norėdamas gauti dar išgerti, šis būdas negali nepadėti.
Tavo Dangiškasis Tėvas niekuomet tavęs neapleis!

Palikti komentarą