Taip viskas gražu pasakose, taip nuostabu, žmogus metė gerti, ir visi aplinkiniai džiaugiasi, palaiko, pritaria. Niekada neprikaišo ir pagalių į ratus nekaišo blaiviai gyventi nusprendusiam žmogui. Ypač vienišam, netekusiam draugų ir netgi artimųjų per gėrimą. Ypač moteriai su penkiais vaikais.
Taip gražu ir nuostabu. Soc. tarnybų darbuotojai nesako: "Alkoholizmas - nepagydoma liga. Niekas nepasveiksta. Todėl ir tu netrukus vėl gersi, kaip ir kiti.Tavim pasitikėti negalima". Ne, ne, šie žodziai nežeidžia, ir neprovokuoja atkryčio, kiti juk nekalti. Kiti turi teisę sakyti tai, kas jiems šauna į galvą. Nes kiti turi pareigas, įrodančias, kad jie išmano apie alkoholikus ir jie turi teises prognozuoti, kad vėl gersi. Jei jie pareikalauja pažymų iš ligoninių, ar gydeis, ar nesigydei nuo alkoholizmo, ir pateiki pažymas su anspaudais ir parašais, kad niekada nesigydei, jie turi teisę pareikšti: "Ne, mes netikim. Negali būti. Tu gydeis, ir anksčiau, bet tau nepadėjo, todėl tai įrodo, kad nepadės ir šį kartą." "Ach, dar ginčijies, dar nesutinki? Oj, koks sunkus ligonis. Privalai su mūsų nuomone sutikt, tik tuomet patikėsim, kad nusiraminai, susitaikei, nebėra alkoholinio pykčio (laikinai)." "Bet apskritai mes netikim alkoholikais ir netikim, kad jie gali nebegerti. Kad jie gali nebepykti. Kodėl? Todėl, kad jie visą laiką nori ir norės gerti. Todėl, kad taip paprasčiausiai negali būti, kad jie pasveiktų".
Tokių pokalbių nesugalvojau. Deja.
Drįsčiau pastebėti, kad sugebėjimas sveikti, tai yra išbūti blaiviu, ypač blaivybės pradžioje, susijęs su mokėjimu "atlaikyti" aplinkinių "sveikųjų", "padoriųjų" teisimą, smerkimą, pesimistines prognozes, priekaištus, kabinėjimąsi, nesupratimą, pajuokas ir taip toliau. Gal tik AA galima gauti palaikymą ir supratimą , kuris gyvybiškai būtinas, jei nori sveikti ir išlikti blaivas.
Drįsčiau manyti, kad vadinamoji "sveikoji" aplinka daro viską, kad vėl užgertum.
